Jie gyvena Lietuvoje!

Balinis vėžlys – tai labai reta ir nykstanti, itin saugoma rūšis Lietuvoje bei daugelyje ES šalių.

Vėžlių sistematinė padėtis gamtoje

Balinis vėžlys Emys orbicularis L., 1758, priklauso roplių (Reptilia) klasės vėžlių (Testudinaes) būriui Gėlavandenių (Emydidae) šeimos balinių vėžlių (Emys) genčiai.

Kaip atpažinti balinį vėžlį

Lietuvoje gyvenantiems vėžliams būdinga tamsi kūno spalva, geltonais taškais nutaškuota galva ir kojos. Neretai susilieję taškai ant priekinių kojų sudaro plačius dryžius. Balinių vėžlių kūną dengia kaulinis šarvas, kurį sudaro du skydai: karapaksas (viršutinis) ir plastronas (apatinis). Patelių kiautas gali užaugti iki 20 cm, o patinų – iki 18 cm ilgio. Pagal plastroną galima nuspėti vėžlio lytį - patinų apatinis skydas šiek tiek įdubęs, patelių – lygus. Patinus dar galima atpažinti iš rausvos rainelės spalvos, pas pateles ji – gelva arba rusva.

Paplitimas

Balinis vėžlys paplitęs Pietų ir Centrinėje Europoje, Vakarų Azijoje, Šiaurės vakarų Afrikoje. Šiaurėje arealas siekia Lietuvą, Šiaurinę Baltarusiją, Dono aukštupį, Volgos vidurupį, kairįjį Uralo upės krantą ir tęsiasi iki Kustanajaus srities pietuose (Mažosios Azijos, Šiaurinės Irako dalies, Centrinio Irano). Kadangi per Lietuvą praeina šiauriausia šių šarvuočių paplitimo riba, bet koks žymesnis aplinkos sąlygų pokytis gali nulemti populiacijų išnykimą. Baliniai vėžliai epizodiškai aptinkami visoje Lietuvoje, nors gausesnių jų populiacijų esama Lazdijų rajone. Taipogi šių gyvūnų aptinkama rytinėje Lenkijos dalyje Išsivysčiuosiose senosiose ES šalyse: Vokietijoje, Danijoje balinius vėžlius galima aptikti tik rezervatuose.

Balinių vėžlių biologija

Vadinamosios geležinės varlės gyvena kūdrose, sekliuose ežeriukuose, durpingose balose. Svarbu, kad vandens telkinyje ar aplinkiniuose viksvynuose būtų atvirų vietų, kur vėžliai galėtų šildytis saulės atokaitoje. Saugiose vietose netrikdomi vėžliai gali valandų valandas šildytis saulėje. Baliniai vėžliai minta įvairiais vandens bestuburiais ir jų lervomis, buožgalviais. Kartais pagauna nesveikas varles, ir jas suėda. Sveikų gyvūnų nerangus vėžlys nesugėbėtų pagauti. Yra tekę stebėti, kaip šarvuotis pričiupęs varlę apie pusvalandį ją „taršė“ bandydamas atsiplėšti minkšto audinio suragėjusiais žabtais. Priešingai paplitusiai nuomonei, jie negaudo žuvų, nebent suėda nugaišusias. Tad vėžlys dar ir vandens telkinius prižiūrintis sanitaras. Kilus pavojui, vėžliai neria į vandenį, kur gana ilgai išbūna, iškildami įkvėpti oro į vandens paviršių kas 15-20 min.

Gegužės vidury pakankamai įšilus orams prasideda vėžlių poravimasis. Gegužės pabaigoje-birželio pradžioje vėžlių patelės patraukia dėti kiaušinių. Palikusios vandens telkinius vėžlės neretai nueina po keletą kilometrų, kol pasiekia tinkamas kiaušiniams dėti vietoves. Paprastai tai būna į pietų pusę orientuoti smėlėti šlaitai, kuriuose iškasamos iki 10 cm gylio pailgos duobutės, į kuras sudedama iki 12-13 pailgų kiaušinių. Dėtis užlipdoma specialiu „tinku“, kurį vėžlės pasidaro iš iškasto smėlio, suvilgyto seilėmis. Inkubacijos periodo trukmė priklauso nuo oro sąlygų, paprastai po 3 mėnesių vėžliukai pradeda ristis, nors kai kurie palieka lizdus, dauguma jauniklių pirmąją žiemą praleidžia lizduose ir palieka lizdus pavasarį. Šaltomis vasaromis inkubacijos periodas ilgesnis, o esant itin šaltoms žiemoms jaunikliai gali ir iššalti. Neretai lizdus išplėšia plėšrūnai: lapės, usūriniai šunys, kanadinės audinės.

Palikę lizdus jaunikliai patraukia į vandens telkinius. Pirmąsias savaites jauniklių apsistojimui būtini seklūs vandens telkiniai su vešlia augmenija, kurioje vėžliukai, būdami prasti plaukikai, galėtų susirasti maisto ir pasislėpti nuo plėšrūnų. Nemažai jauniklių žūva pirmosiomis dienomis tapdami plėšriųjų paukščių ar gyvūnų aukomis. Mūsų kraštuose vėžlių išgyvenimas kur kas labiau priklauso nuo jauniklių išgyvenimo.

Kodėl vėžliai baigia išnykti

pagrindinės grėsmės yra buveinių nykimas.