Europai besiruošiant gegužės pabaigoje vyksiančiam „Eurovizijos“ dainų konkursui, nedidukės rupūžytės iš Trakų Vokės, vadinamos raudonpilvėmis kūmutėmis (Bombina bombina), rungėsi su tos pačios rūšies dainininkėmis iš kitų šalių. Rupūžių dainų konkurse jau kelintą kartą varžėsi Švedijos, Danijos, Vokietijos ir Latvijos raudonpilvės kūmutės, rupūžytės iš Lietuvos konkurse dalyvavo pirmą kartą.

Lietuvos gamtos fondas drauge su Trakų Vokės bendruomenės kultūros centru šį penktadienį, gegužės 11d., 18 val. Édouard André istoriniame parke surengė renginį, kur raudonpilvės kūmutės iš penkių Europos šalių rungėsi tiesioginiame eteryje.

Raudonpilvės kūmutės turi išskirtinį balsą, dėl kurio Dzūkijoje šios rupūžės dar vadinamos balų gegutėmis. Šį balsą Adomas Mickevičius aprašinėjo savo kūriniuose ir šis balsas iki šiol žavi klausytojus. Jį būtų galima užrašyti „Uu... uu... uu...“, tačiau geriausia šį garsą išgirsti gyvai. Jį girdėjusiems žmonėms šis garsas skamba kaip meditacijos melodija.

„Šių rupūžių patinai taip kviečia pateles poravimosi ritualui. Jie įsitaiso pavasario saulės įšildytame vandenyje ir ima kumsėti. Tokiems ritualams jiems tinka nedidelės, saulės įšildomos kūdros kupinos švaraus vandens,“- pasakoja Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė Dalia Bastytė. - Dėl tokių vandens telkinių trūkumo ši rūšis Europoje yra nykstanti.“

Dėl šios priežasties raudonpilvės kūmutės yra saugomos Buveinių Direktyvos, joms atkūrinėjamos buveinės – maži, saulės šildomi vandens telkiniai. Lietuvoje šia veikla užsiima Lietuvos gamtos fondas. Ši organizacija vykdo LIFE+ Gamta projektą „Bandomojo ekologinio tinklo pietų Lietuvoje sukūrimas“, kurio metu atkuriamos buveinės baliniams vėžliams bei saugomiems varliagyviams, taip pat ir raudonpilvėms kūmutėms.

Europinių kūmučių dainų konkursu norima pažymėti LIFE programos 20 metų jubiliejų. Nuo 1992 metų gegužės LIFE programa gamtos ir biologinės įvairovės srityse kofinansavo 1100 projektų, skirdama jiems virš milijardo eurų visose Europos šalyse. Ši parama jau 20 metų naudojama Natura 2000 teritorijose esančių saugomų buveinių atkūrimui ir nykstančių rūšių apsaugai Europos mastu.

Renginys vyko Trakų Vokės Édouard André istoriniame parke, šio garsaus kraštovaizdžio architekto įkurtame 1900 metais. Trakų Vokės Édouard André istorinis parkas yra peizažinis parkas, jam būdingas glaudus ryšys su vietos reljefu, neišryškinta kompozicijos ašis, vingiuotos alėjos, natūralių, aptakių formų vandens telkiniai ir vaizdingi želdinių deriniai. Šis parkas įkurtas greta pagrindinio kelio iš Vilniaus į Trakus. Jis driekiasi aplink grafų Tiškevičių rūmus, kurie ir pakvietė garsų kraštovaizdžio architektą į Lietuvą.

Varliagyviai, kuriems pavyko išgyventi atšiaurią žiemą, jau ima traukti į vandens telkinius, kuriuose jie veisiasi. Tačiau pakeliui jų laukia dar viena grėsmė – dažnai jiems tenka kirsti automobilių kelius, kur šie traiškomi greitai važiuojančių vairuotojų.

Lietuvoje gyvena 13 varliagyvių (varlių, rupūžių ir tritonų) rūšių, iš kurių net 8 rūšys yra nykstančios Europos mastu ir todėl saugomos Buveinių Direktyvos.

Tačiau kiekvieną pavasarį Lietuvos keliuose būna sutraiškoma tūkstančiai varliagyvių, bandančių nusigauti į savo veisimosi buveinę.

Po ratais daugiausia pakliūna dažnų rūšių gyvūnai – paprastosios rupūžės ir pievinės varlės, tačiau ši mėsmalė sunaikina nemažai ir retųjų, saugomų varliagyvių, taip prisidėdama prie šių rūšių nykimo.

Varliagyvių naikinimas trumpam aprūpina keletą plėšrūnų rūšių maistu, tačiau, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, tai stipriai paveikia ekosistemų pusiausvyrą.

Varliagyviai yra itin svarbi kūdrų dalis, kadangi jie vaidina pagrindinį vaidmenį ekosistemos energijos apytakoje. Varliagyviai ne tik reguliuoja bestuburių skaičių vandens telkiniuose, bet ir patys yra daugelio gyvūnų rūšių maistas.

Aišku, nereiktų pamiršti, kad varliagyviai, kaip ir visi stuburiniai jaučia skausmą ir traiškomi po automobilio ratais jie jaučiasi panašiai kaip ir žmogus, jei jį pervažiuotų 25000 kartų už jį sunkesnis objektas. Nereiktų pamiršti ir to, kad nuo masiškai sutraiškytų varliagyvių kelias tampa slidus ir padidėja avarijų tikimybė.

Nors sveikintinos iniciatyvos statyti tvoreles, neleidžiančias varliagyviams patekti ant kelių, bei pralaidas, nukreipiančias šiuos gyvūnus į kitą kelio pusę, jau pradėtos įgyvendinti Lietuvos keliuose, tačiau dauguma tokių kelių atkarpų, per kurias pavasarį masiškai migruoja varliagyviai, nėra pritaikytos šiems gyvūnams kelią kirsti saugiai.

Kitose šalyse ši problema sprendžiama įvairiai būdais. Žinoma, statomos nuolatinės (betoninės ar metalinės) tvorelės bei pralaidos, taip pat statomos laikinos tvorelės, kurios ištempiamos palei kelią tik varliagyvių migracijos metu.

Tuo metu palei tvoreles sustatomos gaudyklės ir į jas sukritę varliagyviai perkeliami į kitą kelio pusę.

Tokios gražios iniciatyvos imasi ir kai kurių Lietuvos regioninių parkų darbuotojai, pavyzdžiui, Veisiejų.

Nemažoje dalyje vakarų Europos šalių imamasi dar griežtesnių priemonių – varliagyvių migracijos metu keliai tiesiog uždaromi.

Kitose – varliagyvius per kelią nešioja savanoriai. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, praėjusiais, t.y. 2011 metais, buvo pernešta virš 67000 varliagyvių.

Gaila, kad Lietuvos visuomenė kol kas dar neatkreipė didelio dėmesio į šių gyvūnų žūtį keliuose. Lietuvos gamtos fondas norėtų paprašyti imtis bent jau pačios paprasčiausios priemonės – pastebėjus, kad ant kelio yra varliagyvių, vairuotojus prašome sulėtinti greitį, kad varliagyviai spėtų pasitraukti iš po ratų. Ne tik dėl varliagyvių, bet ir dėl savo pačių saugumo.

Dalia Bastytė