Ekologiniai tinklai ir koridoriai

Ekologinio tinklo sąvoka atsirado nelabai seniai, daugmaž prieš tris dešimtmečius. Neilgai trukus ekologinių tinklų išskyrimas buvo pripažinta viena efektyviausių biologinės įvairovės apsaugos strategijų. Šiuo metu pasaulyje yra sukurta gana įvairių ekologinių tinklų, bet visų jų tikslas yra palaikyti gamtos procesų vientisumą. Kitaip sakant, ekologinis tinklas yra ekologinėmis arba fizinėmis jungtimis sujungtų teritorijų sistema. Paprastai ekologinis tinklas būna sudarytas iš branduolio zonų, jas sujungiančių ekologinių koridorių ir apsauginių zonų.

Branduolio zonos yra biologinei įvairovei svarbiausios teritorijos. Europos Sąjungoje tokios vietovės skelbiamos Natura 2000 teritorijomis. Šios teritorijos sudaro europinį ekologinį tinklą, į kurį yra įtrauktos buveinių ir paukščių apsaugai svarbios teritorijos. Šiuo metu Lietuvoje yra nustatytos 82 Natura 2000 teritorijos paukščių apsaugai ir 406 - buveinių apsaugai. Viso jos sudaro 13% Lietuvos teritorijos.

Tačiau daugumai rūšių atstumai tarp šių teritorijų yra pernelyg dideli, kad jos galėtų nukeliauti nuo vienos saugomos teritorijos iki kitos. Užtikrinant erdvinį ryšį lemiamas vaidmuo tenka ekologiniams koridoriams. Šie koridoriai gali būti įvairios struktūros, pavyzdžiui, tuneliai, padedantys gyvūnams kirsti kelią, gyvatvorės intensyviai dirbamuose laukuose, maži vandens telkiniai tokiame kraštovaizdyje, kuriame jų trūksta, ar tarpžemyniniai keliai migruojantiems paukščiams. Koridoriai gali būti linijiniai, tokie kaip upė ar gyvatvorė, arba sudaryti iš jungiamųjų elementų, kuriuose migruojantys gyvūnai gali susirasti prieglobstį ir maisto. Koks tas koridorius konkrečiai turi būti priklauso nuo gyvūnų ar augalų rūšių, kurioms jis kuriamas, ekologinių poreikių.

Gyvūnai ir augalai ekologinius koridorius naudoja įvairioms reikmėms patenkinti, pavyzdžiui:

• kad pasiektų didesnius buveinės plotus reikalingus mitybai;
• jauniklių išplitimui;
• tuščių buveinės plotelių apgyvendinimui;
• sezoninėms migracijoms;
• genetiniams mainams su kitomis tos pačios rūšies populiacijomis;
• koridoriai suteikia galimybę palikti buveinę kai ji sunyksta arba yra griaunama ir persikraustyti kur kitur;
• jie palaiko fizinių aplinkos procesų vientisumą, kurie kai kurioms rūšims yra būtini.

Apsauginės zonos yra teritorijos aplink biologine įvairove turtingą vietovę arba ekologinį koridorių tarp dviejų tokių vietovių, kuriose žemės naudojimas nėra itin nepalankus saugomoms rūšims.

Šiuo metu Lietuvoje yra nustatytas gamtinis karkasas, kuris sudaro 64% visos šalies teritorijos, t.y. didžiąją dalį natūralių ir pusiau natūralių vietovių. Gamtinio karkaso koncepcija yra geoekologinė, pagrįsta vandenskyromis, medžiagų migracija, gamtinių medžiagų gravigenine struktūra ir bio-geo stabilizatoriais kraštovaizdyje. Tuo tarpu ekologinio tinklo pagrindas yra biologinės įvairovės išsaugojimas. Gamtinis karkasas nėra išskirtas kaip atskira saugoma teritorija, jo apsauga yra projektiniame lygmenyje, kur nustatyti žemėnaudos ir kitų veiklų apribojimai. Ekologinis tinklas bus lokalizuotas ir integruotas į gamtinį karkasą.

Tikslinės rūšys

Tikslinės projekto rūšys yra į Buveinių direktyvos II ir IV priedus įtrauktos roplių ir varliagyvių rūšys, t.y.: balinis vėžlys (Emys orbicularis), europinė medvarlė (Hyla arborea), raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina), skiauterėtasis tritonas (Triturus cristatus), nendrinė rupūžė (Bufo calamita), žalioji rupūžė (B. viridis), paprastoji česnakė (Pelobates fuscus), smailiasnukė varlė (Rana arvalis), mažoji kūdrinė varlė (R. lessonae), vikrusis driežas (Lacerta agilis) bei nemažas skaičius paukščių ir bestuburių rūšių, kuriems reikalingi maži stovinčio vandens telkiniai, pievutės ir neapaugę smėlėti šlaitai, pavyzdžiui, šarvuotoji skėtė (Leucorrhinia pectoralis).

Balinis vėžlys (Emys orbicularis)

Pietietiškos gyvūnijos atstovas Lietuvoje. Pas mus balinis vėžlys liko kaip ankstesnių ir šiltesnių laikų reliktas, šiais laikais Lietuva yra ant šiaurinės rūšies paplitimo ribos. Prieš kelis dešimtmečius vėžliai buvo aptinkami visoje Lietuvos teritorijoje, šiuo metu – tik mažiausiai melioracijos pažeistoje pietinėje Lietuvos dalyje. Dzūkai šiuos įdomius gyvūnus vadina „geležinėmis varlėmis“.

Balinis vėžlys gali užaugti iki 30 cm ilgio. Tačiau užaugti tokio dydžio jiems prireikia nemažai laiko. Šie vėžliai yra ilgaamžiai – jie gali sulaukti net 100 metų amžiaus. Baliniai vėžliai išgyveno tik žmogaus veiklos nepaliestuose arba pusiau natūraliuose kraštovaizdžiuose, kuriuose yra gausu pelkių ir kitokių stovinčio vandens telkinių. Be to, šalia tinkamų vandens telkinių turi būti ir smėlėtas, saulės įšildomas, augalija neapžėlęs šlaitas, kuriame vėžliai galėtų užrausti savo kiaušinius.

Pavasarį, po įmantraus poravimosi ritualo, patelės sudeda nuo 3 iki 20 kiaušinių. Vėžliukai išsirita rudenį, o kartais net ir žiemoti pasilieka lizde. Suaugę vėžliai žiemoja įsirausę į dumblą vandens telkinių dugne. Baliniai vėžliai maitinasi gyvuliniu maistu, kurį kartais pagardina augalais. Jie ėda žuvis, varles, vandens vabzdžius ir kirminus. Jie negali pagauti greitai plaukiojančios grobio, todėl vandens telkinyje atlieka sanitarų vaidmenį.  Sausumoje vėžliai praleidžia ne daug laiko, dažniausiai jie kepinasi saulėje ant vandens telkinyje gulinčių rastų ar kupstų. Nuo savo vandens telkinio vėžliai dažniausiai toli nenueina.

Ši rūšis yra aptinkama centrinėje ir pietų Europoje, dalyje Azijos ir šiaurės Afrikoje. Šiaurinėse savo paplitimo teritorijose rūšis yra reiklesnė aplinkos sąlygoms negu ten, kur klimatas yra tinkamesnis. Lietuvoje baliniai vėžliai nyksta dėl tinkamų buveinių trūkumo – nebeganomi smėlėti šlaitai apauga pušaitėmis, kūdros užauga gluosniais, keliai atskiria vieną buveinę nuo kitos. Be to, nemažą poveikį vėžliams turi ir plėšrūnai – lapės ir usūriniai šunys – kurie suėda jų kiaušinius.

Vikrusis driežas (Lacerta agilis)

Truputį didesnis ir ryškesnis už kitą Lietuvoje gyvenančių driežų rūšį – gyvavedį driežą (Lacerta vivipara). Vikrusis driežas yra rudas, išmargintas išilginėmis juostomis. Patinai, poravimosi sezono metu (balandį – gegužę), spalvą keičia į ryškiai žalią, ruda lieka tik linija išilgai nugaros.  Vikriojo driežo ilgis (su uodega) gali būti daugiau nei 20cm. Šie driežiukai gali išgyventi iki 12 metų. Tai vienintelis Lietuvoje gyvenantis driežas, kuris deda kiaušinius.

Vikrieji driežai gyvena ten, kur yra užtektinai saulės. Lietuvoje jie aptinkami ant smėlėtų šlaitų, akmenų krūvų, retuose pušynuose. Pavasarį patelės sudeda 4-14 kiaušinių, kuriuos užkasa šiltame, sausame smėlyje. Todėl saulės šildomų smėlynų buvimas yra būtinas šios rūšies išlikimui. Dėl tokių buveinių sunykimo vikrusis driežas Europoje nyksta ir todėl yra saugomas pagal Buveinių Direktyvos IV priedą.

Europinė medvarlė (Hyla arborea)

Viena iš mažiausių varlių Europoje, užauga ne didesnė negu 3-5 cm ilgio. Pirštų galuose yra lipnūs diskai, todėl šios varlytės gali laipioti vertikaliu paviršiumi. Dažniausiai medvarlės būna ryškiai žalios spalvos, tačiau jų spalva gali kisti iki pilkos priklausomai nuo oro sąlygų ir kitų veiksnių, kurie nėra iki galo ištirti. Medvarlės minta vabzdžiais bei kitais bestuburiais.

Balandį ar gegužės pabaigoje, paprastai po stipraus lietaus, medvarlių patinai stipriu balsu ima kviesti pateles. Tam jie pasirenka augmenija apaugusius, seklių zonų turinčius,  vandens telkinius.  Dalis vandens telkinio paviršiaus turi būti įšildoma saulės. Patelės išneršia po  800 – 1000 kiaušinėlių, iš kurių po poros savaičių išsirita buožgalviai. Buožgalviai vandens telkinyje praleidžia apie tris mėnesius. Užaugę 2 centimetrų ilgio jie virsta mažomis varlytėmis ir išlipa į krantą.  Suaugusios medvarlės, ne veisimosi periodu, dažniausiai laipioja po augmeniją aplink vandens telkinį.  Jos žiemoja urveliuose, išpuvusiuose medžiuose, akmenų krūvose ar netgi  rūsiuose.

Europinės medvarlės yra aptinkamos beveik visoje Europoje iki Uralo kalnų ir šiaurės Turkijos.  Jos buvo sėkmingai reintrodukuotos Latvijoje, o  Lietuvoje yra natūraliai išlikusios šios rūšies šiaurinės populiacijos.  Pagrindinė Europinių medvarlių  nykimo priežastys  yra tinkamų buveinių trūkumas, suskaidymas ir populiacijų izoliacija.

Žalioji rupūžė (Bufo viridis)

Šios rupūžės nugara išmarginta marmurinėmis žaliomis dėmėmis. Ji užauga 6 – 10 cm ilgio, didžiąją jos mitybos dalį sudaro vabzdžiai. Veisiasi sekliuose vandens telkiniuose. Patelės deda 1000 – 30000 kiaušinių. Žaliosios rupūžės poravimosi periodas yra ilgesnis negu kitų varliagyvių, o nuo tada kai jos sudeda kiaušinius iki tada kai jaunos rupūžaitės išlipa į krantą praeina tik 3 savaitės. Šios rupūžės yra aktyvios naktį, tada jos medžioja bestuburius augmenija pernelyg neapaugusiose vietovėse. Dieną praleidžia urveliuose, juose, arba medžių išvartose, akmenų krūvose, rūsiuose, žaliosios rupūžės ir žiemoja.

Žalioji rupūžė yra vienas iš įvairiausius biotopus apgyvendinančių Palearktikos varliagyvių. Ji gyvena miškų, miškingų stepių, stepių, pusdykumių ir dykumų juostose. Ši rūšis ganėtinai atspari aukštoms temperatūroms ir vandens trūkumui. Miškų juostoje ji gyvena atvirose vietovėse ar krūmynuose, kartais netgi gana toli nuo vandens telkinių. Iš Lietuvos retųjų varliagyvių ji geriausiai prisitaikiusi gyventi netoli žmonių – kartais  šios rupūžės nemažais kiekiais aptinkamos kūdrose, soduose, daržuose, pastebima netgi šiltnamiuose. Vis dėl to, kaip ir kitos retųjų varliagyvių rūšys, žaliosios rupūžės nyksta dėl tinkamų buveinių sunykimo ir suskaidymo.

Paplitusi Europoje, Azijoje ir šiaurės Afrikoje, šiaurinė paplitimo riba mūsų kraštuose eina per Estiją.  Europoje aptinkama žemumose, o Azijoje -  kalnuotose vietovėse. Savo paplitimo pakraščiuose (įskaitant Lietuvą) ši rūšis nyksta. Lietuvos Raudonojoje knygoje ji saugoma 4 kategorijoje. Apie jų paplitimą ir gausumą Lietuvoje trūksta duomenų.

Nendrinė rupūžė (Bufo calamita)

Išilgai nugaros einanti ryški geltona juosta padeda atskirti šią rupūžę nuo kitų rūšių. Ji užauga iki 7 cm ilgio, minta skruzdėmis bei kitais žeme bėgiojančiais bestuburiais. Pačių nendrinių rupūžių kojos yra trumpesnės negu kitų varliagyvių todėl jos nešokinėja ir kartais net vadinamos bėgiojančiomis rupūžėmis.

Nendrinės rupūžės gyvena smėlingų dirvožemių buveinėse ten, kur yra seklių, saulės įšildomų, augmenija neapaugusių vandens telkinių. Todėl dažniausiai aptinkamos pajūryje, nors gyvena ir kitose Lietuvos dalyse. Ši rūšis saugoma Lietuvos Raudonosios knygos 5 kategorijoje. Apie jos paplitimą Lietuvoje trūksta duomenų.

Nendrinės rupūžės gyvena nedideliu tankumu, todėl pavasarį pateles kviečiančių patinų yra labai stiprus balsas, girdimas net už kelių kilometrų. Patinų prikviestos patelės sekliuose vandens telkiniuose išneršia 2800 – 4000 kiaušinių. Iš jų už savaitės išsirita buožgalviai, o už poros mėnesių jaunos rupūžytės lipa į krantą.

Nendrinės rupūžės aktyvios būna naktimis, dieną jos praleidžia urveliuose. Žiemoja taip pat giliai urveliuose, kuriuos dažniausiai išsikasa pačios. Kartais naudoja ir graužikų ar kitų gyvūnų išraustus urvelius.  Šios rupūžės gali sulaukti 17 metų.

Šiaurinė nendrinės rupūžės paplitimo riba eina per Estiją. Ši rūšis nyksta visame savo paplitimo areale, pagrindinė to priežastis tinkamų buveinių sunaikinimas – viržynų užsodinimas miškais ar panaudojimas žemės ūkiui, seklių vandens telkinių užterštumas, smėlio kopų apaugimas mišku arba panaudojimas turizmo industrijai.

Mažoji kūdrinė varlė (Rana lessonae)

Viena iš taip vadinamų „žaliųjų“ varlių, kurių Lietuvoje gyvena 3 rūšys.  Šios varlės – mažioji ir didžioji kūdrinės bei ežerinė varlės – didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia vandenyje. Mažoji kūdrinė varlė, kaip ir sako pavadinimas, iš „žaliųjų“ varlių yra mažiausia, bet pastebėjus kūdroje nuo kitų dviejų rūšių atskirti ją sunku. Poravimosi  laikotarpiu galima atskirti pagal balsą ir rezonatorių spalvą – mažųjų kūdrinių varlių jie balti, o kitų panašių rūšių (didžiųjų kūdrinių ir ežerinių varlių) pilki. Yra dar keletas nežymių skirtumų, kuriuos neįgudusiai akiai pastebėti sunku – pavyzdžiui, mažųjų kūdrinių varlių akys yra geltonesnės spalvos nei kitų „žaliųjų“ varlių, taip pat daugiau geltonos spalvos pasitaiko ir viso kūno raštuose.  Šios varlės gyvena ir neršia  saulės šildomose, žoline augmenija apaugusiose, neišdžiūstančiose  kūdrose. Žiemoja jos taip pat dažniausiai vandenyje.

Smailiasnukė varlė (Rana arvalis)

Ši varlė yra viena iš taip vadinamų „rudųjų“ varlių, kurių Lietuvoje yra 2 rūšys:  smailiasnukė ir pievinė varlės. Atskirti jas vieną nuo kitos taip pat nėra paprasta. Lengviausia atskirti pagal balsą ir smailesnį snukelį, o specialistai šias varlytes atskiria pagal mentelę ant užpakalinės letenos.  Jos neršia nedideliuose stovinčio vandens telkiniuose.  Patinėliai veisimosi laikotarpiu būna žydros spalvos. Po neršto šios varlės keliauja į sausumą, jos aptinkamos laukuose, pievose, miškuose. Apskritai jos aptinkamos vietovėse, ne aukštesnėse nei 100m.v.j.l. Smailiasnukės varlės nyksta  vakarų ir šiaurės Europoje. Lietuvoje jos dar pakankamai dažnos.

Šarvuotoji skėtė (Leucorrhinia pectoralis)

Didžiausias skėčių genties laumžirgis, užauga iki 4 cm ilgio. Nuo kitų rūšių galima atskirti pagal geltoną dėmę ant pilvelio nugarinės pusės. Veisiasi nedideliuose, greitai įšylančiuose vandens telkiniuose, šiek tiek apaugusiuose viksvomis ir švendrais. Lervinė stadija tokiuose vandens telkiniuose vystosi du metus. Lervos medžioja dieną, todėl plėšrūnams jas lengva pastebėti. Vandens telkiniuose, kuriuose yra žuvų, šie laumžirgiai neužauga. Skėtės suaugėliai minta smulkiais vabzdžiais.

Šarvuotosios skėtės aptinkamos didžiojoje centrinėje ir šiaurės Europoje, bei centrinėje ir vakarų Azijoje. Buveinė skirtingose paplitimo arealo vietovėse būna skirtinga ir variuoja nuo aukštapelkių ežerėlių iki išnaudotuose karjeruose susidariusių vandens telkinių.  Šarvuotosios skėtės saugomos pagal Buveinių Direktyvos II ir IV prieduose bei Lietuvos Raudonosios knygos 4 kategorijoje. Rūšies gausumas Lietuvoje nėra ištirtas.