Sušis pastaruoju metu yra tapęs tokiu populiariu, kad jo galima rasti visur – tiek kavinėse, tiek prekybos centruose. Tai vienareikšmiškai milijardus dolerių vertas verslas, kurį kontroliuoja japonai. Be tuno, ypač paprastojo tuno, kuris užauga iš visų tunų didžiausias, sušis nebūtų sušiu. Japonijoje šis tunas vadinamas „sušio karaliumi“.

Skrosti paprastieji tunai atvyksta į Tokijo Narita oro uostą kiekvieną dieną iš viso pasaulio. Kruopščiai supakuoti dėžėse, ant padėklų Tokijo žuvų turguje jie iškraunami dažniausiai nepraėjus nė 24 valandoms nuo sugavimo. Tokijo žuvų turgus, kuris yra vadinamas Tsukidži, tai vieta, kur pasaulio sušių restoranai perka žuvį. Kasdien Tokijo žuvies turguje yra parduodama žuvies daugiau nei bet kur kitur pasaulyje. Jo metinė apyvarta taip pat stulbinanti – 14 milijardų litų (2005m. toks buvo Lietuvos metinis biudžetas). Viso pasaulio žvejai atidžiai seka Tokijo turgaus kainas, kurios apsprendžia jų sugauto laimikio kainą. Tokijo turgus – tai lyg žvejų pasaulio Volstrytas. Vieno paprastojo tuno kaina čia svyruoja nuo 2 tūkst. iki 20 tūkst. JAV dolerių, tačiau būna ir tokių atvejų, kad už vieną žuvį aukcione sumokama net 400 tūkst. JAV dolerių. Viskas priklauso nuo dydžio, sezono ir riebalų kiekio. Kuo žuvis riebesnė, tuo geriau. Kaip ir viskas Japonijoje, tunų dalijimas yra ceremonija. Jie yra masažuojami ir pagerbiami malda, kaip priklauso tikram karaliui.

Paprastųjų tunų paklausa pasaulyje yra didžiulė ir ji nuolat auga. Taigi, kyla klausimas, kaip šis pasaulinis poreikis yra patenkinamas? Atsakymas vienas – tunas yra gaudomas visuose regionuose, kuriuose tik sutinkamas: Japonijos vandenyse, Meino įlankoje, prie Meksikos krantų bei Viduržemio jūroje.

Į Viduržemio jūrą kiekvieną pavasarį plaukia neršti didžiuliai tuntai paprastųjų tunų. O vietiniai žvejai jų jau laukia tenai tūkstančius metų. Paprastųjų tunų mėsa maitinosi visos didžiosios Viduržemio jūros pakrantėse gyvavusios civilizacijos. Žvejai ten gaudo tuną taip, kaip tai darė ir Romos imperijos laikais. Žvejodami tradiciniu būdu, žvejai atplaukiantiems tunams stato didžiules gaudykles, kurios migruojančius tunus nukreipia į didžiulius atitvarus, kurių tinklinės sienos panardintos po vandeniu būna sulig penkiaaukščiu namu. Į gaudykles pakliuvus tunams, prasideda tradicinis ritualas, kuris priklausomai nuo regiono vadinasi „Mattanza“, „Almadraba“ ar „Tonnara“. Per kelias valandas žvejai apsupa savo laimikį, o laiveliai tinklus traukdami arčiau ir arčiau vienas kito, tunus suspiečia nedideliame tinklo ruože. Kaip tik tada ir prasideda tikroji „Mattanza“ ( išvertus iš italų kalbos reiškia „skerdimą“). Paprastiesiems tunams iš ten jau nebepasprukt. Mažesnės žuvys įverčiamos į laivelius pasinaudojant rankiniais kablias, o didžiausi tunai įkeliami gervių pagalba. Putojantis vanduo ir valčių deniai nusidažo raudonu krauju. Šis kruvinas mūšis vyksta vien tam, kad galėtume pasimėgauti dar vienu sušio gabalėliu.

Dabar šis senovinis žvejybos būdas yra pakinkytas didelių verslo korporacijų: visi pagauti tunai yra gabenami į šalia plūduriuojančius perdirbimo laivus. Japonijos pirkėjai iš „Mitsubishi“ pramonės konglomerato, geriausiai žinomo dėl savo automobilių, taip pat laivuose. Jie moka nemažus pinigus už didelius tunus. Žuvys yra pasveriamos ir išmatuojamos, tik nedidelė jų dalis keliauja į Tokijo žuvų turgų. Visos likusios mažesnės žuvys yra išvežiojamos po Europos restoranus ir sušių barus bei konservų fabrikus. Vietiniai žvejai vis dažniau skundžiasi, kad jie pagauna vis mažiau ir vis mažesnę žuvį. Tačiau čia nėra nieko nuostabaus ir nepaaiškinamo.

1990-aisiais prasidėjo naujas Viduržemio jūros tunų žvejybos etapas. Pradėta tunus gaudyti gaubiamaisiais tinklais, kurie vienu ypu gali sugauti iki 3000 tunų. Migruojantys tunų tuntai buvo pradėti sekti pasitelkiant lėktuvus. Neilgai trukus Viduržemio jūroje jau žvejojo 300 gaubiamuosius tinklus naudojančių laivų. Naujasis gaudymo būdas pasirodė esantis toks veiksmingas, kad tradicinis būdas atrodo kaip viduramžių laikų reliktas. Tunų žvejyba – tai didžiulis verslas, kai vieno tinklo traukimo metu galima pagauti žuvies už kelis milijonus JAV dolerių. Kitų argumentų, kodėl tunas gaudomas be atvangos, nė nereikia.

Daug sugautų tunų keliauja į specialias paauginimo varžas, kur jie yra maitinami sardinėmis ir skumbrėmis, kad kūno svoris padidėtų. Šiuose paauginimo ūkiuose jie laikomi apie pusmetį, per šį laiką priauga net iki 20 proc. kūno svorio. Vėliau iš jų apie 90 proc. žuvų iškeliauja į Japoniją.

Su sušio karaliumi nebesielgiama taip kilniai. Susmulkintas, sukapotas ar supjaustytas gabalais jis patenka į prekybos centrus ar antrarūšius suši restoranus, kur kainuoja centus. Pramonė sugebėjo patenkinti pasaulinės rinkos paklausą, taip sukeldama aukso karštligę Viduržemio jūroje ir kryptingą tuno naikinimą. Ne veltui šis tunas Pasaulio gamtos apsaugos organizacijos (IUCN) yra vertinamas kaip rūšis esanti prie išnykimo ribos. Jei reikėtų surasti analogišką statusą Lietuvos Raudonojoje knygoje, tai šiai rūšiai būtų suteikta 1-a kategorija, žemesnė kategorija galima tik 0, kuriai priskiriamos jau išnykusios rūšys. Taigi, kiekvienas mūsų sušio gabalėlis su tunu tik paspartina šios žuvies rūšies naikinimą.

Lietuvos gamtos fondo informacija. Straipsnio autorius - Robertas Staponkus.