Gamtinė įvairovė

Dažniausia rūšių nykimo arba jų būklės blogėjimo priežastis yra tinkamų buveinių trūkumas, aplinkos sąlygų pasikeitimas. Tai įprastai sukelia anksčiau vykdytos ūkinės veiklos nutraukimas.

Kadangi buveinių atkūrimui (šlapžemių ir vandens telkinių atkūrimui, pievų šienavimui ir ganymui, užtvankų statymui ir t.t.) reikalingos atitinkamos lėšos, programa įgyvendinama remiant Europos Sąjungos specialiosioms programoms bei kitiems aplinkosaugai skirtiems fondams.

Šiuo metu Lietuvos gamtos fondas įgyvendina keletą projektų, skirtų rūšių ir buveinių apsaugai. Tai ekologinio tinklo, kuriuo siekiama išsaugoti balinius vėžlius, retuosius varliagyvius, sukūrimo projektas. Jį įgyvendinus Pietų Lietuvoje bus sukurtas demonstracinis ekologinis koridorius, užtikrinsiantis ilgalaikę ir nepertraukiamą nykstančių rūšių apsaugą.

Nemuno deltoje vykdomas Baltijos jūros lagūnų gamtinių buveinių kompleksų atkūrimo projektas, kuriuo siekiama išsaugoti Nemuno deltos užliejamas pievas su jose perinčiais retaisiais paukščiais.

Plačiau apie projektus skaitykite projektų skiltyje.

Programą koordinuoja Nerijus Zableckis ir Dalia Bastytė-Cseh. 

Miškų apsauga

 Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, miškų sektorius turi didelės įtakos vietos ekonomikai, aplinkai ir žmonėms. Be to, Lietuvos miškų biologinė įvairovė yra žymiai didesnė palyginus su daugeliu Vakarų Europos valstybių. Dėl per pastaruosius metus vykusių didelių politinių ir ekonominių pokyčių šalyje, šių gamtinių vertybių apsauga tapo svarbiu ir tuo pat metu sudėtingu uždaviniu.

Didėjant medienos kirtimo apimtims, nebeužtenka tik atsodinti ir išauginti mišką. Visame pasaulyje nykstant biologinei įvairovei, vis svarbiau tampa išsaugoti tinkamas sąlygas visiems organizmams, kurie gali būti aptinkami Lietuvos miškuose. Siekiame, kad ūkiniuose miškuose būtų sudaromos bent minimalios sąlygos retoms ir nykstančioms rūšims egzistuoti. Manome, kad dabartiniai saugomų teritorijų miškai per daug primena ūkinius miškus, todėl tikimės, kad ateityje jų naudojimas bus orientuotas į vertybių apsaugą, o ne į medienos naudojimą.

Pelkių apsauga

Dėl žemės ūkio, miškininkystės ir kitų ūkio šakų veiklos vykdomo sausinimo pasaulis neteko beveik 20% pelkių išteklių. Lietuva dėl sausinamosios melioracijos XX a. pabaigoje prarado apie du trečdalius pelkių išteklių, todėl kasmet mūsų šalyje netenkama apie 1,6–2,5 mln. tonų anglies. Paskutinių apskaitų duomenimis, Lietuvoje inventorizuota 646 tūkst. ha durpinių šlapynių, tačiau iš jų tik 178 tūkst. ha (apie 2,7% Lietuvos teritorijos) yra laikomos natūraliomis pelkėmis. Nors nemaža dalis Lietuvos pelkių šiuo metu yra saugomos, tačiau sausinimo ir durpių kasybos paveiktų pelkių ekologinis atkūrimas mūsų krašte vis dar nesulaukia tinkamo dėmesio.

Lietuvos gamtos fondo veikla glaudžiai siejasi su pelkių atkūrimu. Šių ekosistemų būklės gerinimui įgyvendinti keli projektai.

Plačiau apie projektus skaitykite projektų skiltyje.

Programą koordinuoja Nerijus Zableckis.

Baltijos jūros apsauga

Programos tikslas - sumažinti eutrofikaciją Baltijos jūroje ir išsaugoti jos išteklius. Daugiausia dėmesio skiriama žemės ūkio ir skalbimo priemonių sukeliamos taršos mažinimui, žuvų išteklių apsaugai.

Įgyvendinant programą aktyviai bendradarbiaujama ir keičiamasi žiniomis su Pasaulio gamtos fondu (World Wildlife Fund, WWF), kitais partneriais Baltijos regiono šalyse, organizacijų tinklo "Ocean 2012" nariais.

Programą koordinuoja Robertas Staponkus.

Aplinkosauginis švietimas

Aplinkosauginis švietimas - neatsiejama mūsų organizacijos veikla. Reguliariai rengiame įvairius leidinius, kuriuos dažniausiai platiname nemokamai. Organizuojame ekskursijas, išvykas, dirbame su mokyklomis.

Norite plačiau sužinoti - sekite mūsų tinklapio naujienas arba kreipkitės į programos koordinatorę Indrę Čeidaitę.

Gamtotvarka

Nemaža dalis mūsų šalyje saugomų gamtinių vertybių susiformavusios ne vien natūralios gamtinės raidos metu, bet ir įtakojant žmogaus vykdomai ūkinei veiklai. Pavyzdžiui, natūralios pievos ir kai kurios pelkinės buveinės egzistuoja tik gamtos ir tradicinio ūkininkavimo sąveikos dėka – čia žmonės nuo seno šienavo, ganė gyvulius. Pasikeitus ekonominei situacijai ar dėl kitų priežasčių nutrūkus ūkininkavimui apleistose pievose greitai pasikeičia žolinė augmenija, pradeda želti krūmai, medžiai ir palaipsniui ši buveinė nuskursta. Todėl, siekiant išsaugoti gamtines vertybes bei jų biologinę įvairovę, nepakanka vien priimti jų apsaugą reglamentuojančius teisinius dokumentus ar įsteigti saugomas teritorijas – neretai gamtinių vertybių gerą apsaugos būklę galima užtikrinti tik taikant praktines saugomos teritorijos tvarkymo priemones, kurios numatomos specialiai tai teritorijai parengtame gamtotvarkos plane.

Gamtotvarkos planas – tai strateginio planavimo dokumentas, kuriame įvertinta ir apibūdinta saugomos teritorijos arba jos dalies ekologinė būklė, kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo problemos ir galimybės, saugomos nykstančių gyvūnų, augalų ir grybų rūšys, jų buveinės ir natūralios buveinės, nustatyti teritorijos tvarkymo tikslai, tvarkymo ir apsaugos priemonės, joms įgyvendinti reikalingos lėšos ir vykdytojai. Jį ruošiantys specialistai kruopščiai išanalizuoja kiekvienos buveinės ar rūšies būklę, aplinkos sąlygas bei nustato, kokios gamtotvarkos priemonės (pvz., šienavimas, ganymas, krūmų kirtimas, buvusio vandens lygio atstatymas ir t.t.) turi būti taikomos konkrečioje teritorijoje.

Gamtotvarkos planų rengimas yra viena iš Lietuvos gamtos fondo veiklų.