Ungurys arba europinis upinis ungurys (Anguilla anguilla) – komerciniu požiūriu labai svarbi rūšis. Upinių ungurių (Anguilidae) šeimai be mums įprasto europinio upinio ungurio šiuo metu dar priskiriami 14-os rūšių unguriai, kurie sutinkami tropiniuose ir vidurinių platumų vandenyse. Deja, tenka apgailestauti, kad mūsų unguriui šiuo metu gresia išnykimas. Manoma, kad pagrindinė tokio ungurių nuosmukio priežastis – tarptautinė prekyba unguriais ir jų lervutėmis.

Europinis upinis ungurys (Anguilla anguilla), japoninis upinis ungurys (A. japonica), amerikinis upinis ungurys (A. rostrata) ir australinis upinis ungurys (A. australis) yra svarbūs verslinės žvejybos objektai įvairiuose pasaulio regionuose. Be to, kad unguriai yra gaudomi ir vartojami tiesiogiai, gaudomos ir ungurių lervutės, dar kitaip žinomos kaip stikliniai unguriukai. Sugauti stikliniai unguriukai tiekiami žuvininkystės ūkiams, kur jie dirbtinėmis sąlygomis paauginami iki komercinio dydžio ir vėliau parduodami. Žuvininkystės ūkiuose užauginta ungurių produkcija sudaro daugiau nei 90% pasaulinės ungurių produkcijos. Iki 1990 metų žuvininkystės ūkiams stikliniai unguriukai būdavo tiekiami iš vietinių ungurių išteklių. Europos ūkiuose buvo auginamas europinis upinis ungurys, Azijos ūkiuose – japoninis upinis ungurys. Dėl japoninių upinių ungurių išteklių mažėjimo ir palyginti gausesnių bei pigesnių ungurių lervučių, 1990-ųjų pabaigoje Azijos žuvininkystės ūkiai pradėjo importuoti iš Europos europinių upinių ungurių stiklinius unguriukus. Ištekliai, kurie buvo naudojami tik Europos ūkiuose tapo pasauline preke.

Daugumos ungurių rūšių populiacijos smarkiai sumažėjo per pastaruosius 30 metų. Toks mažėjimas siejamas su daugybe faktorių, įskaitant ir tarptautinės prekybos poveikį. Didėjant susirūpinimui dėl pasaulinės prekybos poveikio europiniui upiniam unguriui, 2007 metais buvo pasiūlyta šią rūšį įtraukti į Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos II priedą (angl. CITES).

Sąrašas įsigaliojo 2009 kovo 13 d., tą pačią dieną įsigaliojo ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 338/97, kuris įgyvendina CITES Europos Sąjungoje (ES). Prieš tai Europos Komisija (EK) taip pat priėmė Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1100/2007, numatantį europinių upinių ungurių išteklių atkūrimo priemones. ES valstybės privalo parengti nacionalinius planus šiems ištekliams atkurti ir nedelsdamos imtis priemonių, kad mažiausiai 40 proc. migruojančių ungurių pasiektų jūrą. 2009 m. pabaigoje Europos Komisija patvirtino ungurių išteklių valdymo Lietuvoje planą.

Reguliaraus vandens telkinių papildymo stikliniais ar paaugintais unguriukais, kurie dažniausiai būna sugauti Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje, negalima painioti su populiacijų atstatymo programomis. Toks įžuvinimas labiau panašėja į mažo intensyvumo ūkininkavimą, kadangi didžioji dalis ungurių vis dėlto yra sugaunama žvejų verslininkų, jau nekalbant apie brakonierius.

Deja, kol kas vis dar nėra technologijų, leidžiančių dirbtinai veisti europinius upinius ungurius, todėl šis verslas yra visiškai priklausomas nuo gamtoje sugautų ungurių auginimo. Europoje vienai tonai prekybinės masės ungurių užauginti reikalingi 2,5 kg stiklinių unguriukų, t.y. maždaug septyni unguriukai vienam kilogramui .

Siekiant užtikrinti, kad ateityje Europos ungurių išteklių valdymo sprendimai būtų grindžiami geriausia turima informacija apie sugaunamus ungurių kiekius ir populiacijos pasipildymo tempą, taip pat pasauline prekybos unguriais dinamika, visa tai turi būti tinkamai suprantama ir interpretuojama. Ungurių ir ungurių produktų prekyba vis dėlto yra labai sudėtinga, ir nors esama nemažai informacijos šaltinių, tačiau didžioji dalis jų pateikia tik dalinę informaciją, todėl ungurių prekybos srautus susekti yra ganėtinai sunku. Esamais duomenimis, ungurių ir jų produktų importas į ES nuo 1998 iki 2008 m. buvo daug didesnis nei eksportas. Nuo 1998 m. iki 2008 m. į ES importuota daugiau kaip 33 000 tonų ungurių ir jų produktų iš ES nepriklausančių šalių. Gyvi unguriai buvo dažniausiai importuoti iš JAV, Norvegijos, Kanados, šaldyti – iš Kinijos, Naujosios Zelandijos ir Kanados. Tai rodo, kad prekyboje galima rasti ne vien europinį ungurį, bet ir japoninį upinį ir australinį upinį ungurius, kurių nepatyrusi akis nesugebės atskirti. Nemažai šiuo metu Lietuvoje parduodamų ungurių yra būtent atvežti iš svetur, todėl perkant ungurį net ir pamaryje, ir pajūryje negali būti tikras, ar tai mūsų vandenų unguriai. Tačiau ne vietinių ungurių eksportas į ES pamažu mažėja, o mažėja būtent dėl visame pasaulyje mažėjančių ungurių.

Ką mes kaip vartotojai galime padaryti, kad padėtume unguriams? Vienintelė reali priemonė – laikinai atsisakyti šios žuvies ir leisti atsistatyti natūraliems ištekliams. Vienaip ar kitaip žuvų ištekliai yra atsinaujinantys ištekliai, kurie turi savybę atsistatyti.

Lietuvos gamtos fondo informacija. Straipsnio autorius - Robertas Staponkus. Nuotrauka - Lex 1.