Užtenka šikšnosparniui netikėtai išnirti iš tamsos ir puolame slėpti plaukus ar baimintis, kad jis paragaus mūsų kraujo. Baimė ir mitai gimė iš nežinojimo. Dėl paslaptingo šikšnosparnių gyvenimo būdo bei sudėtingų jų tyrimo metodų ilgą laiką apie šiuos naktinius sutvėrimus net biologai galėjo mažai pasakyti. Tačiau šiandien jau galima praskleisti šikšnosparnius gaubiantį paslapties šydą ir išsklaidyti mitus.

Pirmas mitas: šikšnosparniai – skraidančios pelės arba plaukuoti paukščiai

Šikšnosparniai – vieninteliai pasaulyje skraidantys žinduoliai. Tačiau su pelėmis giminystės ryšių jie nepuoselėja: pelės priklauso graužikų (Rodentia) būriui, o šikšnosparniai priklauso šikšnosparnių (Chiroptera) būriui.

Skirtingai nei paukščių, šikšnosparnių sparnus sudaro ne plunksnos, o plona odos plėvelė, kuri jungia ne tik priekines galūnes su užpakalinėmis, bet ir uodegą bei labai pailgėjusius priekinių galūnių pirštus. Vaikščioti ar stovėti jie nesugeba, nes kojos ir pėdos per silpnos atlikti šias funkcijas. Jos naudojamos kitiems tikslams – kai kurios rūšys jų pagalba sugauna ir doroja didesnį grobį, o visos rūšys – kybojimui žemyn galva. Šikšnosparniai gali kyboti ir ant vienos kojos.

Lietuvoje gyvena 14 iš pasaulyje žinomų 1200 šikšnosparnių rūšių. Iš jų 10 rūšių šikšnosparnių žiemoja Lietuvoje, o 4 rūšių šikšnosparniai žiemoti skrenda į kitus kraštus. Į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyta 11 šikšnosparnių rūšių.

Antras mitas: šikšnosparniai taikosi įsivelti į plaukus

Šikšnosparniai – labai gerai tamsoje besiorientuojantys skraiduoliai, todėl tiesiog negali nepastebėti tokios kliūties savo kelyje. Akys jiems tam nereikalingos – jie „mato“ ausimis: šikšnosparniai siunčia trumpus garso signalus, kurie atsispindi nuo įvairių objektų ir aidu grįžta atgal. Greita ir tiksli sugrįžusio aido analizė padeda gyvūnui nustatyti atstumą, objektų dydį ir struktūrą, o dažnai ir judančio objekto greitį. Tuo jie naudojasi ne tik vikriai narstydami tarp pastatų, medžių bei kitų objektų ir tuo pačiu neužkliūdami už įvairiausių kliūčių, bet ir grobio suradimui – vabzdžių (net ir tokių smulkių kaip uodai ar mašalai) aptikimui ir sugavimui. Tad jei koks šikšnosparnis ir užkliuvo už vešlių garbanų, matyt tai buvo skraidyti besimokantis jauniklis. Tik nesuklyskite – šikšnosparniai nėra akli ir mato jie gana gerai.

Trečias mitas: įsibrovę į šikšnosparnių žiemavietę jiems nepakenksime

Šikšnosparniai turi unikalią hibernacijos savybę: nepalankiu gyvenimo laikotarpiu jie gali 5–35 kartus sumažinti savo kūno temperatūrą ir dėl to sulėtėjus medžiagų apykaitai nesimaitinti net 5–7 šaltus mėnesius. Tačiau šis įmigis ne toks gilus – atsidūrę pavojuje arba stipriai pasikeitus aplinkos temperatūrai, naudodami savo kūno riebalų sankaupas šikšnosparniai gali pakelti kūno temperatūrą iki normalios ir atsibusti. Lankymasis žiemavietėse (šviesa, garsai) trikdo šikšnosparnių įmygį. Dažnas šikšnosparnių atsibudimas žiemą išsekina jų organizmą ir kai kurie jų nesulaukia pavasario. Žiemai įminga ir Lietuvoje nežiemojančios šikšnosparnių rūšys. Tik jos tai daro už 1000 km ar dar toliau esančiose žiemavietėse: vasaros pabaigoje ar rudenį išskrenda pietų – vakarų kryptimi.

Ketvirtas mitas: šikšnosparniai kėsinasi paragauti mūsų kraujo ir užkrėsti pasiutlige

Iš 1000 šikšnosparnių rūšių tik 3 rūšių atstovai minta gyvūnų (ne žmonių!) krauju ir Lietuvoje jie negyvena. Net ir šie šikšnosparniai vieno maitinimosi metu išgeria tik 20-40 ml kraujo. Apie 70 proc. šikšnosparnių rūšių atstovai minta vabzdžiais (Lietuvoje – visi šikšnosparniai), o likusieji 30 proc. – vaisiais, nektaru. Dauguma tropikuose gyvenančių šikšnosparnių platina ten augančių medžių, gėlių, krūmų sėklas, vaisius. Pasiutlige serga mažiau nei 0,5% viso pasaulio šikšnosparnių. Lietuvoje gyvenantys šikšnosparniai to padaryti negalėtų net apsirikę ­– jie per maži kad prakąstų žmogaus odą.

Penktas mitas: jei renovuodami namą nesirūpinsime šikšnosparniais, jie susiras kitą tinkamą vietą patys

Pastatų, ypač medinių, ertmėse įsikūrę šikšnosparniai jaučiasi saugūs, šiose slėptuvėse per dešimtmečius susiformuoja šikšnosparnių veisimosi kolonijos. Jose išaugę šikšnosparniai paprastai po žiemojimo grįžta į šias buveines atgal. Po pastato renovacijos nerasdami senų buveinių, įsikuria naujose, neretai nesaugiose buveinėse, todėl dalis žūva. Todėl renovuojant pastatą reikėtų pasirūpinti jo gyventojais (tebūnie, nelegaliais) ir netoliese iškelti specialų inkilą. Jei pastate įsikūrusi veisimosi kolonija, darbus reikėtų atidėti vėlesniam laikui, kai jaunikliai jau bus paūgėję.

Grėsmę šikšnosparniams kelia ir paskutinių metų statybos tendencijos – įrengiami labai užsandarinti pastatai, tad beveik nelieka plyšių, pro kuriuos šikšnosparniai į juos galėtų patekti. Be to, pastatų apdailai naudojamos slidžios polimerinės dangos apsunkina šikšnosparnių judėjimą, tad tokių potencialių buveinių jie vengia. Šią problemą galima išspręsti statomame name įrengiant į inkilus panašias slėptuves, kurios, priklausomai nuo pasirinkto modelio, gali būti visiškai neišsiskiriančios pastato sienoje arba net ją papuošti.

Šeštas mitas: žmogui iš šikšnosparnio kaimynystės jokios naudos

Naudos ieškojimas – veikiausiai mūsų mentaliteto yda. Kinai džiaugiasi šikšnosparnių kaimynyste, tikėdami juos esant sėkmės simboliu, o Škotijoje namą, kuriame gyvena šikšnosparniai, tenka pirkti brangiau. Mes šikšnosparnių naudą galėtume skaičiuoti praretintais uodų ir kitų kraujasiurbių vabzdžių būriais sodybvietėje. Vienas mažiausių Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių ­– šikšniukas nykštukas per naktį sumedžioja apie 3000 – 5000 uodų ir kitų smulkių vabzdžių. O iškėlę daugiakamerinį inkilą šikšnosparniams savo kieme apgyvendintumėte apie 30 - 100 tokių uodų medžiotojų.

Pageidaujantiems šikšnosparnių kaimynystės siūlome pasigaminti specialius inkilus. Kaip - žiūrėkite vaizdo reportaže.

Lietuvos gamtos fondo informacija.

Straipsnio autorius - Remigijus Karpuška; Kazimiero Baranausko nuotraukos.