Kai inžinieriaus karjerą sostinėje Taline į ramybę Estijos pietryčių miškuose išmainęs Tomas Jadla (Toomas Jaadla) pirko žemę išeksploatuotame durpyne, aplinkiniai gūžčiojo pečiais: ką gi jis veiks su šia gamtos „piktžaizde”? Tomas rado būdą pažaboti durpyno keliamą grėsmę aplinkai – dykvietę pavertė uogienojais. Šiandien į jo spanguolynus ir šilauogių plotus uogautojai važiuoja pilnais autobusais, o aplinkiniai vandens telkiniai – taip pat ir Baltijos jūra – apsaugomi nuo eutrofikacijos grėsmės.

Apleisti išeksploatuoti durpynai – sovietinės eros palikimas, opi gamtosaugos problema, nes su krituliais į aplinkinius vandens telkinius išplaunama daug maistinių medžiagų. Patekę į vandens telkinius didžiuliai azoto ir fosforo junginių kiekiai sutrikdo įprastą ekosistemos pusiausvyrą, sukelia telkinių eutrofikaciją. Tai kelia grėsmę ne tik aplinkiniams vandens telkiniams – šio proceso padariniai netrunka pasiekti Baltijos jūrą ir sukelti grėsmę ten gyvenantiems organizmams.

Į atokią vietovę Rannu regione, kurią vėliau pavadino „Marjasoo“ vardu, Tomas atsikėlė prieš daugiau nei dvidešimt metų. Pirmiausia apleistame durpyne Tomas pasodino spanguolių – po daugelio bandymų galiausiai išsirinko dvi perspektyviausias estiškų spanguolių rūšis. Šilauogės anuomet Estijoje buvo egzotika, todėl pirmąsias sėklas Tomas iš Kanados atsisiuntė paštu. Kai po 3-4 metų iš jų išauginti krūmeliai subrandino uogas, Tomas labai apsidžiaugė – vadinasi, Estijos sąlygos šilauogėms tinkamos. Šiandien Tomo Jadlos uogynai plyti 16 ha plote (2 ha spanguolių ir 14 ha žemaūgių ir aukštaūgių šilauogių).

Uogų šaknys ir šakniastiebiai sutvirtina durpes, kuriose jos auginamos, todėl į durpynų aplinką išsiskiria mažiau maistingųjų medžiagų. Uogakrūmių šaknys taip sutvirtino buvusio durpyno gruntą, kad dabar į uogynus jau galima įvažiuoti sunkiasvoriais traktoriais. Uogų augintojui tokia vietovė naudinga, nes nereikia papildomai tręšti – visas reikalingas medžiagas uogakrūmiai pasisavina iš dirvos.

Nors Tomo patirtis unikali ir labai naudinga kitiems uogų augintojams, jis pats įsitikinęs, kad universalaus metodo nėra – kiekvienu atveju reikia atidžiai ištirti durpyno situaciją, išanalizuoti dirvos struktūrą. Jis perspėja, kad toli gražu ne visuose durpynuose galima įveisti uogų – tamsiose žemapelkių durpėse, Tomo įsitikinimu, uogos negali augti.

Uogynų auginimą buvusių durpynų teritorijose Tomas juokais vadina tinginių darbu - nei laistyti, nei tręšti. Ravėti taip pat netenka: spanguolės auga susipynusios su kitais baliniais augalais, o kur jau įsiveši šilauogės, jos viską užstelbia – ten niekas daugiau neauga. Krūmynų atnaujinti taip pat nereikia - atsinaujina patys. Seniausi šilauogių krūmeliai, sodinti 1993 m., jau išplitę tiek, kad kai kurie iš jų užima 6 kv. m plotą. Tiesa, prieš imantis uogų auginimo Tomas pataria gerai pasverti savo kantrybės išteklius, mat pirmasis pelnas nubyrės tik po dešimtmečio.

Uogų augintojas džiaugiasi, kad turi galimybę iš arti stebėti laukinės gamtos gyvenimą. Uogyno kaimynystė vilioja paukščius: čia gyvena gervės, peri didieji varnai, rudeniop uogų paskanauja ir tetervinai bei kurtiniai.