Aplink Kapčiamiestį – svarbiausios Lietuvoje europinės medvarlės buveinės. Kad buveinės būtų išsaugotos, svarbu, jog jų reikšmę suprastų miestelio ir jo apylinkių gyventojai. Iki Velykų kapčiamiestiškiai gali aplankyti roplių ir varliagyvių nuotraukų parodą ir iš arti apžiūrėti medvarlių „pirštelius“ bei kitų retų rūšių ypatingus bruožus.

Roplių ir varliagyvių nuotraukų paroda „Ar iš balos tas gražumas?“ tęsia savo odisėją Dzūkijoje. Pirmąją pavasario dieną gražiausių varlių ir dailiausių roplių portretai perkraustyti į Kapčiamiesčio Emilijos Pliaterytės muziejų (Lazdijų r.). Ypatingai kapčiamiestiškiams svarbios europinės medvarlės – mat aplink Kapčiamiestį prieš keletą metų aptiktos vienos svarbiausių Lietuvoje šių retų varliagyvių buveinės. Siekiant pagerinti joms gyvenimo sąlygas ir užtikrinti, kad medvarlėmis galėtų džiaugtis ir ateinančios dzūkų kartos, balos, kuriose gyvena medvarlės, sutvarkytos ir pagilintos, iškirsti jas stelbiantys krūmai. Įsisiūbavus pavasariui, birželio viduryje, prie Kapčiamiesčio iš žiemos įmigio pabus kelios dešimtys medvarlių. Iš viso Lietuvoje telikę vos 2000 šių ypatingu gebėjimu karstytis medžiais pasižyminčių ir vos kiek už monetą didesnių varlyčių, didžioji dalis – Dzūkijoje. Kelios medvarlės aptiktos ir šiaurinėje Lietuvos dalyje, tačiau tai – emigrantės iš Latvijos. Kaimynai šių varliagyvių populiaciją buvo nustekenę taip, kad teko investuoti daug lėšų ir pastangų dirbtiniam populiacijos atkūrimui – Latvijos balose paleisti tūkstančiai medvarlių jauniklių.

Kad netektų tokių drastiškų priemonių imtis ir Lietuvoje, Lietuvos gamtos fondas Dzūkijoje tvarko ir atkuria europinėms medvarlėms ir kitiems retiems ropliams bei varliagyviams tinkamas buveines. Pernai Lazdijų rajone sutvarkytos ar naujai iškastos 43 kūdros, iki 2014 m. pavasario planuojama iškasti ir sutvarkyti dar 77. Geriausias metas kūdroms kasti – kai gamta nugrimzta į žiemos miegą. Kapčiamiestiškiams neramu, kad tokiu metu gilinant balas iškasami ten ramiai žiemai miegoti įsitaisę baliniai vėžliai, tačiau Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė Dalia Bastytė tikina, kad tvarkomose kūdrose nei vėžliai, nei kiti reti ropliai ar varliagyviai nežiemoja. Kūdros tvarkomis ir dėl šios priežasties – užžėlusios jos nebetinkamos net žiemoti.

Kad dzūkai turtingi varlių ir roplių, liudijo ir į nuotraukų parodą susirinkusių kapčiamiestiškių pasakojimai. Ne tik medvarlę, bet ir kitų retų rūšių atstovus patikino matę daugelis į parodą susirinkusių miestelio gyventojų. Nuostabą visiems kelia ūmus žalčių pagausėjimas – dzūkai pasakojo, kad tuntai jų veisiasi ir komposto krūvose, ir pjuvenose, o apsigyvenę žmogaus pašonėje nesidrovi ir į svečius užsukti. Dažname šiltnamyje apsigyvenusi paprastoji rupūžė. Miestelio seniūnas savosios įnamės geru žodžiu nemini, nes įtaria pernai ją agurkų daigus surijus. O štai kita miestelio gyventoja tiki, kad rupūžė jos šiltnamyje sanitaro darbą atlieka ir daržovių kenkėjus naikina, todėl labai ją labai saugo ir žalčius šalin veja – kad tik šios neprarytų. Dalia Bastytė patikino, kad augalų rupūžės neėda, joms kur kas skanesni daržovėms kenkiantys vabzdžiai.

Įtarimų kapčiamiestiškiams sukėlė ir nedidelis drieželis, mėgstantis žiemai įsitaisyti dzūkiškose bulvių duobėse. „Atrodo mažesnis už paprastą driežą, paėmus greitai trūksta uodegėlė, o svarbiausia – paimtas į rankas jis nesiskubina ištrūkti kaip tikras driežas“ – vienas kitą papildydami pasakojo parodos svečiai, – „Ar tik nebus čia kokia nauja rūšis?“ Dalia Bastytė, išsiaiškinusi daugiau driežo požymių, patikino, kad tai – vikrusis driežas. Jo neįprastą elgesį paaiškina tai, kad jis būna įmigęs giliu šaltakraujo miegu ir smarkiai sulėtėję visi gyvybiniai procesai. Jei tik palaikytume šį driežą rankose ilgiau ir jo kūno temperatūra spėtų pakilti, blaškytųsi ir jis, siekdamas ištrūkti.

Dar viena keistenybė – mažos varlukės, pasak vieno kapčiamiestiškio, šalciny visą žiemą besimaudančios. Istorija suintrigavo taip, kad teko belstis į kertinę miško buveinę pačiame pasienyje ir savo akimis įsitikinti, kas įsigudrino gydančių galių turinčio šaltinio vandenį ne tik gerti, bet ir jame gyventi. Paaiškėjo, kad rentinyje, iš kurio žmonės semiasi šaltinio vandenį, gyvena paprastosios rupūžės ir pievinės varlės jaunikliai. Iš žemės besisunkiančios versmės šilumos varlytėms pakanka, todėl žiemą, priešingai nei visos jų giminaitės Lietuvoje, jos nemiegojo.

Gražiausių varlių ir dailiausių roplių portretai Kapčiamiesčio Emilijos Pliaterytės muziejuje lankytojų lauks iki Velykų. Kapčiamiestyje nugirstos istorijos tik dar kartą priminė, kokiais glaudžiais saitais su gamta yra suaugę dzūkai ir kaip jautriai jie stebi aplink vykstančius gamtos procesus. Kapčiamiestiškių entuziazmas teikia vilties, kad ir ateities dzūkų kartos išvys biologinės įvairovės turtingą pietų Lietuvą, su išsaugotomis visomis 13 varliagyvių ir 7 roplių rūšimis.

Lietuvos gamtos fondo informacija. Nomedos Vėlavičienės nuotraukoje – europinė medvarlė.