Lašišinių žuvų apsauga priekrantėje

Baltijos jūros priekrantė turi išskirtinę reikšmę ir biologinei įvairovei. Čia yra jūrinių ir praeivių žuvų rūšių jauniklių atsiganymo akvatorija, otų, plekšnių ir daugelio kitų žuvų rūšių nerštavietės bei svarbi migruojančioms žuvims, ypač lašišoms ir šlakiams teritorijos, kurių atstatymui buvo skirta daug pastangų Lietuvoje ir kitose Baltijos jūros regiono valstybėse.

1997 m. Tarptautinės žvejybos Baltijos jūroje komisijos nustatytas neprivalomas valdymo planas baigė galioti 2010 m. Nors laukinių lašišų ištekliai maždaug trisdešimtyje Baltijos intakų vis dar neatitinka saugių biologinių ribų, ir joms gresia genetinės įvairovės sumažėjimas, tačiau šis planas Lietuvoje davė apčiuopiamų rezultatų. Lašišos ir šlakiai atkurti dvylikoje upių. Upėse taip pat labai pagausėjo tiek laukinių, tiek dirbtinai atkurtų lašišų, dalyje upių jų skaičius padidėjo iki 7 – 20 kartų, o lašiša buvo išbraukta iš Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo.

Ateinančiam periodui šį planą pakeis jau privalomas visoms šalims narėms ES daugiametis Baltijos jūros lašišų valdymo planas. Šio planu bus vykdomas ne tik lašišų, bet ir šlakio išteklių valdymas, ko trūko ankstesniame plane. Naujo daugiamečio Baltijos lašišų išteklių valdymo plano tikslas yra tausus visų lašišų išteklių naudojimas ir tinkamas išsaugojimas Baltijos jūroje ir jos intakuose.

Reglamentu konkrečiai siekiama, kad:

a)  Baltijos lašišų ištekliai būtų naudojami tausiai, remiantis didžiausio tausaus leidžiamo sužvejoti kiekio principu;

b)  būtų apsaugotas genetinis Baltijos lašišų išteklių vientisumas ir įvairovė.

Šią problemą iš dalinai šlakių ir lašišų žvejyba turi sureguliuoti daugiametis lašišų valdymo planas ir naujasis ES Bendrosios žuvininkystės pagrindinis reglamentas bei kartu  teisiniai dokumentai. 2011 m. tai pat buvo pradėta aštriašnipio eršketo reintrodukcijos Lietuvos vandenyse programa, tačiau nepublikuotais duomenimis žymi dalis iš žymėtų eršketukų, buvo sugauta Kuršių mariose. Kadangi eršketai subręsta gana dideli, todėl jų išgyvenimo tikimybė iki pirmojo neršto labai maža, nebent jų migracijos keliuose taip pat būtų sparčiai diegiama maksimaliai selektyvi ir gyvagaudė žvejybos įrangą. Taip užtikrinant šių programų efektyvumą ir tinkamą paramos ir valstybės lėšų panaudojimą.

Tačiau šią problemą būtiną spręsti ir šalies viduje: siekis suformuoti laisvus migracijos takus šioms rūšims yra sveikintinas, tačiau tai, be abejo, paveiks ir taip negausią priekrantės žvejų bendruomenę. Net ir specializuoti stintų ir strimelių žvejybai skirti tinklaičiais sugaunama jaunų lašišų ir šlakių sekiojančių mažesnių žuvų būrius.

Todėl alternatyva tokiems ribojimams gali būti intensyvus naujų, selektyvių žvejybos technologijų diegimas tokiose biologinių atžvilgiu jautriose teritorijose, kuomet žvejai turėtų galimybę gyvas ir nesužalotas žuvis paleisti atgal ir paimti tik leistino dydžio žuvis. Paskutiniame HELCOM/ BALTFISH  forume buvo diskutuota šiais klausimai ir beveik vienbalsiai sutarta, kad šlakių ir lašišų priegaudos Baltijos jūroje būtina atsisakyti, todėl akivaizdu, jog žvejyba Baltijos jūros ateinančiame programavimo periode keisis ir be papildomų ribojimų.

Netikslinis paukščių laimikis žemavietėse

Tarptautinės paukščių apsaugos asociacijos BirdLife ekspertų ir lietuvių mokslininko dr. Ramūno Žydelio paskelbta publikacija atskleidė sukrečiančią statistiką: Baltijos jūroje nustatyta santykinai didžiausia jūrinių paukščių priegauda globaliu mąstu. Čia, pagal tyrėjų įvertinimus, žūva iki 76 000 paukščių kasmet. Todėl šios problemos sprendimu pirmiausiai susirūpino Europos Sąjungos oficialios institucijos.

Praeitų metų lapkričio mėn. Europos Komisija patvirtino specialų veiksmų planą atsitiktinio jūrinių paukščių įsipainiojimo į žvejybos įrankius problemai spręsti. Jis numato būtinybę ir įpareigoja šalis-nares sumažinti paukščių priegaudą žvejybos įrankiuose, akcentuojant labiausiai problematiškus statomus tinklaičius, kurie dominuoja Lietuvos priekrantėje. Taigi, paukščių priegaudos problema aiškiai parodo jog reikalingos skubios priemonės jai mažinti. Ši problema, pirmiausiai, turi būti sprendžiama per Bendros žuvininkystės politikos veiksmus ir jos finansinius mechanizmus, užtikrinant paukščių žūties duomenų rinkimą, finansuojant tikslinius tyrimus ir įgyvendinant jų metu nustatytas priemones, sąlygojančias mažesnę paukščių žūtį tinklaičiuose. Tai ypač aktualu žiemojančioms Lietuvos vandenyse saugomioms sibirinėms gagoms, ledinėms antims ir nuodėgulėms, kurios nyksta globaliu mastu ir katastrofiškai mažėja Baltijos jūroje.  Tačiau, jei tokiais būdais priegaudos mastų nepavyktų sumažinti, beliktų vienintelė išeitis – verslinės žvejybos priekrantėje uždraudimas, kas įtakotų vietos žvejų bendruomenės socio-ekonomines sąlygas.

Turi būti ieškomi optimaliausi sprendimai, užtikrinantys jūrinės biologinės įvairovės tinkamą apsaugą ir palankantys verslinę žvejybą priekrantėje. Šiam klausimui daug dėmesio skiria Lietuvos gamtos fondas ir Lietuvos ornitologų draugija, planuodami bendrus taikomuosius tyrimus bei tarptautinių projektų įgyvendinimą. Pagrindinis dėmesys bus skiriamas alternatyvių statomiems tinklaičiams žvejybos priemonių diegimui bei stebėsenos programos kūrimui. Tačiau Europos Komisija numato ir kitas priemones. Žuvų ištekliams atkurti numatomas taip vadinamų, saugių žuvų neršto ir atsiganymo zonų suformavimas, kur verslinė žvejyba būtų visai nevykdoma. Jei tokių zonų parinkimą derinti su paukščių sankaupų vietomis, būtų pasiektas žymiai didesnis gamtosauginis poveikis.

Taikant selektyvius bei technologiškai naujus žvejybos įrankius, derinant šias priemones su „saugių“ jūrinių zonų priekrantėje formavimu, būtų išsaugotos ne tik sumažėjusios lašišų, šlakių, jūrinių sykų ir kitų žuvų populiacijos, bet ir žiemojantys bei migruojantys vandens paukščiai, kurių santykinai dideslis procentas žūva priekrantėje naudojamuose žvejybos įrankiuose.

Lietuvos gamtos fondo ir Lietuvos ornitologų draugijos informacija

Roberto Staponkaus nuotrauka