Pilkieji ruoniai (Halichoerus grypus macrorhynchus) yra didžiausi Baltijos jūros žinduoliai, čia gyvenantys ir jauniklius vedantys daugiau nei dešimt tūkstančių metų. Praėjusio amžiaus viduryje dėl besaikės medžioklės ir labai stipraus Baltijos jūros užterštumo nuodingomis chlororganinėmis medžiagomis (dustu (DDT), PCB) jų populiacijai grėsė išnykimas. Tačiau dabar pilkųjų ruonių sparčiai daugėja – šiuo metu vien Baltijos jūroje priskaičiuojama apie 25 tūkst. individų (ICES).
Daugelį metų pilkieji ruoniai buvo reti Lietuvos pakrantės lankytojai, tačiau paskutiniu metu Lietuvos pakrantėje juos vis dažniau mato poilsiautojai ir žvejai. Augantis pilkųjų ruonių skaičius Lietuvos priekrantėje kelia ne tik mokslininkų, gamtosaugininkų bei visuomenės susižavėjimą, bet ir problemų vietiniams priekrantės žvejams – sudraskydami tinklus, sugadindami, ištraukdami arba išbaidydami nuo tinklų žuvis ruoniai sukelia daug žalos žvejams.

Kviečiame susipažinti su išskirtinėmis pilkųjų ruonių gyvenimo akimirkomis, kurias užfiksavo pilkųjų ruonių elgseną tirianti mokslininkė Vaida Survilienė.

Pilkųjų ruonių veisimosi kolonija – patelės su jaunikliais.

Mama ruonė uosto ką tik pasaulį išvydusį savo jauniklį. Šis kvapas leis jai atpažinti savo jauniklį kelių šimtų ruonių kolonijoje.

Atjunkyti pilkųjų ruonių jaunikliai apie dvi savaites badauja. Energijos jiems suteikia ir nuo šalčio apsaugo storas poodinių riebalų sluoksnis, sukauptas vos per 20 dienų trunkantį žindymo laikotarpį. M. Quaggiotto nuotrauka

Pilkieji ruoniai buriasi atokiose vietovėse veisimuisi, kailio keitimui ir poilsiui.

Pilkųjų ruonių puotos likučiai, rasti žvejų tinkluose. T. Areškevičiaus nuotrauka

Mama ruonė ir jos beveik atjunkytas jauniklis leidžia paskutines dienas kartu.
Po 18-20 dienų trunkančio žindymo patelės išplaukia, palikdamos nupenėtus jauniklius savarankiškai mokytis išgyvenimo pamokų. Ruonės iki žindymo (ieškodamos patogios vietos atsivesti jauniklį) ir žindydamos nesimaitina – apie 20-30 dienų. Nesimaitindamos jos netenka daug svorio, daugiausia poodinių riebalų. Žindymo pradžioje svėrusios apie 150-250 kg, žindymo metu jos netenka nuo 30 kg iki 60 kg svorio. Visas šis prarastas svoris „persikelia" į jauniklį. Tad kuo daugiau mama svorio numetė, tuo didesnis yra jos jauniklis ir tikėtina, kad jam bus lengviau išgyventi. Kuo mažesnė mama, tuo didesnė tikimybė, kad jauniklio sėkmingai išmaitinti jai nepavyks: arba ji paliks jauniklį, arba po žindymo jis bus mažutis, sunkiai išgyvens. Ten, kur žvejojama pernelyg intensyviai ir išgaudoma daug žuvies, ruonėms sunku susirasti maisto ir tinkamai pasiruošti jauniklio žindymui.

Pilkojo ruonio jauniklis laukia mamos...
Pilkieji ruoniai yra prisitaikę veistis ant ledo, todėl žindomų ruoniukų kailiukas kelias savaites būna visiškai baltas. Tai padėdavo jaunikliams susilieti su aplinka ir išvengti plėšrūnų. Tačiau dėl šylančio klimato žiemą ledo susidaro vis mažiau, o ruoniai priversti veistis sausumoje. Kad neperkaistų, žindančioms patelėms tenka palikti jauniklį ir ieškoti pavėsio, lietaus vandens balų ar jūros, į kurią galėtų įmerkti savo storu riebaliniu audiniu padengtą kūną ir atsivėsinti. Kartais besivėsindamos mamos užmiega ir kelioms valandoms pamiršta jauniklius. Laimė, didžiąją laiko dalį jaunikliai praleidžia miegodami ir mamos juos randa ten, kur paliko.

Šis ruoniukas taip pat ieško mamos. Kaip minėta, šylant klimatui ruonės mamos ieško progos atsivėsinti ir periodiškai palieka miegančius mažylius. Kuo toliau vandens telkinys, tuo ilgiau mamai reikia keliauti iki jo ir jauniklis ilgiau lieka vienas. Šalia vandens balų ar jūros pakrantės tokių norinčių atsivėsinti mamų kartais būna dešimtys. Jos net laukia eilėje arba kovoja dėl galimybės pasinerti į vandenį! Pasinėrusios jos neretai užmiega ir pamiršta jauniklius. Dauguma jauniklių miega, o net ir pabudę lieka toje pačioje vietoje. Bet kai kurie aktyvūs jaunikliai ima patys ieškoti mamos ir kartais taip nukeliauja visai į priešingą pusę. Tokiems jaunikliams gresia daug pavojų - juos gali mirtinai sukandžioti ar prispausti kitos piktos ruonės, jie gali įkristi į plyšius tarp uolų ar būti nunešti srovės, arba tiesiog klaidžioti nerasdami mamos. Jų graudus šauksmas girdisi iš toli, tačiau mamos pagal balsą jauniklių neatpažįsta, tik pagal kvapą. Grįžusios atgal, jos ilgai uodžia orą ir visur paniškai ieško jauniklio. Kartais taip jo ir neranda...

Tačiau šiam jaunikliui pasisekė! Jis pats grįžo į vietą, kur jį paliko, ir laimingai surado mamą.

Lietuvos gamtos fondo informacija. Vaidos Survilienės nuotraukos.