Vasario 2-ąją pasaulyje minima tarptautinė Pelkių diena. Pelkės ir kitos šlapynės yra pereinamoji grandis tarp vandens ir sausumos ekosistemų. Jose auga saviti augalai, kurie prisitaikę augti vandenyje arba dirvožemyje, kur dėl drėgmės pertekliaus trūksta deguonies. Kviečiame susipažinti su keletu ypatingų Lietuvos pelkėse augančių augalų.


Apskritalapė saulašarė (Drosera rotundifolia)
Vabzdžiaėdis augalas, kuris mineralinių medžiagų gauna virškindamas vabzdžių ar kitų bestuburių baltymus. Augalo lapai tankiai apaugę plaukeliais, kurių galiukuose žvilga po klampaus skysčio lašelį. Žvilgesio ir kvapo suviliotas vabzdys nutupia ant lapo ir prilimpa. Tuomet augalas išskiria tam tikrus fermentus ir virškinimo sultis, pagautas vabzdys virškinamas keletą dienų.



Siauralapė balžuva (Andromeda polifolia)
Lotyniškai pavadinta graikų mitologinės gražuolės vardu. Lietuvoje auga aukštapelkėse, durpynuose, rečiau – supelkėjusiuose pušynuose. Augalas nuodingas, net ir suneštas iš jų medus netinkamas maistui. Lapuose yra rauginių medžiagų, todėl šis augalas buvo naudojamas kailiams raugti ir audiniams dažyti.


Paprastoji spanguolė (Oxycoccus palustris)
Šis visžalis krūmokšnis auga kimininėse pelkėse – aukštapelkėse. Nors visos augalo dalys turi gydomųjų medžiagų, tačiau ypatingai vertinamos rausvaskruostės uogos, kuriose gausu organinių rūgščių, fruktozės, gliukozės, vitaminų C, B1, B2, PP, karotino bei įvairių mineralinių medžiagų, o pagal vitamino C kiekį prilygsta citrusiniams vaisiams.


Kupstinis švylys (Eriophorum vaginatum)
Tai daugiametis, tankiais kupstais augantis žolinis augalas, pavasarį vienas pirmųjų pražystantis pelkėje. Seniau Dzūkijoje vaikai eidavo „kūlynauc" – rinkti žydinčių šio augalo ūglių, kurių apatinę minkštą dalį valgydavo, o medvilnę primenantys vaisių pūkai buvo naudojami pagalvėms kimšti, audiniams.


Trilapis pupalaiškis (Menyanthes trifoliata)
Dekoratyvus vaistinis augalas, augantis žemapelkėse, tarpinėse pelkėse, liūnuose, sekliose pelkėjančių ežerų pakraščiuose. Gydymui naudojamos visos augalo dalys, bet labiausiai tinka lapai – virškinimo ligoms gydyti ir organizmui stiprinti; anksčiau aludariai jų dėdavo į alų vietoje apynių spurgų. Šakniastiebiuose daug krakmolo, bet jie labai kartūs, todėl maistui vartoti tik badmečiu ir tik ypatingai apdoroti.


Pelkinis gailis (Ledum palustre)
1–1,5 m aukščio visžaliai krūmai, aptinkami aukštapelkėse, tarpinėse pelkėse ir pelkiniuose pušynuose. Rododendrų ir azalijų giminaitis. Turi eterinių aliejų, kurių stiprus kvapas gali sukelti galvos svaigimą ar pykinimą. Stipriu lapų nuoviru buvo naikinamos utėlės, blakės ir tarakonai, šakelių dėdavo į spintas ir skrynias, kad drabužių nepultų kandys.


Pelkinis skiautalūpis (Epipactis palustris)
Gana retas dekoratyvus gegužraibinių šeimos augalas. Auga šarmingose šaltiniuotose, maisto medžiagų neturtingose žemapelkėse, šlapiose karbonatingose pievose, mėgsta saulėtas vietas.


Pelkinis žinginys (Calla palustris)
Dekoratyvus, tačiau nuodingas augalas. Auga pelkėtose vietose, žemapelkėse, liūnuose, dumblingose pakrantėse. Sunokina raudonų uogų burbuolę. Subrendę vaisiai būna gleivėti, todėl prilimpa prie vandens paukščių kojų bei plunksnų ir taip išplatinami. Vaisius ir sėklas gali išplatinti ir vandens srovės.


Paprastoji tekšė (Rubus chamaemorus)
Auga šiaurės ir vakarų Lietuvos aukštapelkėse.  Šis augalas paplitęs tik Šiaurės pusrutylyje: Kanadoje, Aliaskoje, Skandinavijoje, Baltijos šalyse. Augalai atsparūs net -40C šalčiui. Gintaro spalvos uogų galite rasti ir Aukštumalės aukštapelkėje. Dėl didelio askorbo rūgšties kiekio šios uogos dar vadinamos „šiaurės apelsinu“. Jomis ypač didžiuojasi suomiai, todėl jų 2 eurų monetą puošia būtent šio augalo atvaizdas.


Kiminai (Sphagnum)
Baltosios samanos – tipiški pelkių augalai. Stiebas auga neribotai, todėl kasmet nykstant apatinei jo daliai, viršūnė auga toliau. Pamažu iš nunykusių augalų dalių formuojasi durpės. Išsiskiria unikalia savybe sugerti vandenį visu augalo paviršiumi, todėl sugeba sukaupti 15–25 kartus daugiau vandens negu sveria patys. Turi antiseptinių savybių.

Lietuvos gamtos fondo informacija. Jūratės Sendžikaitės, Vytauto Uselio, Leono Jarašiaus, Nomedos Vėlavičienės ir Deivido Makavičiaus nuotraukos.