Jie galėjo pražūti dar neišsiritę. Vos išsiritę galėjo pakliūti į plėšrūnų nasrus. Išvengę lapės pietų likimo, jie galėjo sušalti jau pirmąją žiemą… Tačiau šiandien jie sveiki gyvi, gerokai ūgtelėję ir nebetaip lengvai pažeidžiami, taškosi savo gimtosiose balose Dzūkijoje – beveik 100 nelaisvėje išperintų balinių vėžlių jauniklių prieš savaitę grįžo į gimtąsias balas Dzūkijoje.

Siekiant išsaugoti balinių vėžlių populiaciją, netinkamose vietose sudėti kiaušiniai buvo surenkami ir perduoti išperinti Lietuvos zoologijos sodo inkubatoriuje. Per trejus metus iš netinkamose vietose surinktų balinių vėžlių kiaušinių Lietuvos zoologijos sode išperinta beveik pusantro šimto vėžliukų. Beveik šimtas į gimtąsias vietas grįžusių vėžliukų ženkliai prisidės prie balinių vėžlių populiacijos išsaugojimo – šiandien Lietuvoje iš viso gyvena vos 400-500 šių roplių.

Liepos 8 dieną prie gimtųjų vėžliukų kūdrų rinkosi visi, kurie prisidėjo prie vėžliukų išgyvenimo: Lietuvos gamtos fondo, Lietuvos zoologijos sodo, Dzūkijos nacionalinio bei Veisiejų ir Metelių regioninių parkų atstovai. Kiekvienam iš jų buvo svarbu ir nepaprastai įdomu pamatyti pirmuosius laisvėje žengtus savo globotinių žingsnius. Tiksliau – pirmus yrius kojelėmis, mat paleisti vėžliukai buvo tiesiai į balas, pas laisvėje gyvenančius savo pusbrolius. Kiekviena surinkta kiaušinių dėtis buvo atskirai ženklinama, kiekvienas vėžliukas buvo identifikuojamas pagal jo šarvo požymius, todėl jų globėjai iš Zoologijos sodo tiksliai žinojo, kur vėžliukų gimtosios balos.

Pirmieji vėžliukai laisvėje irstėsi prie Paveisiejų esančioje kūdroje, Veisiejų regioninio parko teritorijoje. Į laisvę juos palydėjo Veisiejų regioninio parko vyr. ekologė Irma Maciulevičienė, kuri savo rankomis surinko ne vieną vėžlių kiaušinių dėtį. „Nuo seno dzūkai vėžlius vadina gelažinėm varlėm – tai perduodama iš kartos į kartą, todėl tiksliai sunku net pasakyti, kada baliniai vėžliai apsigyveno šiame krašte. Jie visada gyvena šalia žmonių, nėra baikštūs, tačiau geba atskirti, kur savas žmogus, o kur svetimas“, – apie išmintinguosius ilgaamžius, neretai sulaukiančius iki 100 metų, pasakojo I. Maciulevičienė.

„Didžiausia grėsmė baliniams vėžliams – buveinių nykimas: kūdros natūraliai užželia, užauga krūmais, nuo kurių krenta lapai – uždumblėja, o jei šalia žmogus tręšia lauką, šis procesas dar labiau paspartinamas. Kadangi žmonės galvijų beveik nebeturi, šių kūdrų nebenugano – jos užželia ir nyksta“, - apie grėsmes balinių vėžlių išlikimui pasakoja Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė Dalia Bastytė. Tikimasi, kad nelaisvėje išauginti vėžliukai sustiprins populiaciją, o atlikti buveinių atkūrimo darbai padės užtikrinti ilgalaikį populiacijos stabilumą.

Nors vėžliukai jau sustiprėję, jiems teks ištverti dar nemažai išbandymų: ligos, plėšrūnai. Pats grėsmingiausias iš jų – rūsti žiema. Nors Zoologijos sode vėžliukai kasmet migdyti žiemos miegu ir pratinti prie atšiaurių žiemos sąlygų, gamtoje jų laukia nežinia.

Irma Maciulevičienė pasakoja, kad pirmiausia grėsmę kelia lapės, usūriniai šunys ir, neretai, ežiai – mat jie mėgsta paskanauti vėžlių kiaušinių. Vos išsiritusiems mažiems vėžliukams grėsmę kelia skruzdėlės: vos vėžliukas išlenda į dienos šviesą, jį užpuola skruzdės iš užgraužia. Ūgtelėjusius vėžliukus gali sudoroti ir gandrai, lapės, garniai, antys.

Vėžliai žiemoja balos dugne, įsirausę į dumblą, kur temperatūra nenukrinta žemiau nulio. Itin didelį poveikį balinių vėžlių populiacijos augimui padarė atkurtos buveinės. Per trejus metus atnaujinta ir iškasta apie du šimtus vėžliams gyventi tinkamų kūdrų. Pagerėjus gyvenimo sąlygoms, vėžliai ėmė kur kas aktyviau dėti kiaušinius – šiemet užfiksuota kur kas daugiau vėžlių kiaušinių dėčių nei prieš trejus metus.

Lietuvos gamtos fondo informacija ir nuotraukos.