Siekdami atkreipti visuomenės dėmesį į Baltijos jūrai pražūtingus eutrofikacijos procesus, supažindinti su šio reiškinio priežastimis bei grėsmingomis pasekmėmis, kviečiame visuomenę į edukacinius renginius „Pažvelk į žydintį vandenį iš arti”. Lietuvos gamtos fondas kartu su Kuršių nerijos nacionaliniu parku kviečia rugpjūčio 8 – 11 d. atvykti į Nidą, prie Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos (Naglių 8, Nida) ir pažvelgti į „žydintį“ Kuršių marių, Baltijos jūros bei kitų vandens telkinių vandenį pro mikroskopą bei sužinoti, kas sukelia pernelyg intensyvų dumblių išvešėjimą ir kaip jie gali būti pavojingi Baltijos jūrai ir kitoms vandens ekosistemoms.

Nors esame jūros šalis, tūlo lietuvio ryšys su Baltijos jūra – labai silpnas. Turime ne tik trumpiausią pajūrio atkarpą, tačiau ir didžioji dalis gyventojų gyvena toli nuo jūros (daugelio regiono šalių sostinių krantus skalauja Baltija, o mūsų sostinė – kone labiausiai nuo jūros nutolęs taškas). Todėl ir mūsų rūpestis jūros problemomis – proginis: susirūpiname nebent tuomet, kai per atostogas atvykę prie jūros ar marių randame žaliais dumbliais „pražydusį” vandenį. Štai tuomet ir prasideda: pasipiktinimas, pajūrio tualetų skaičiavimas, įtarus į jūrą įsibridusių poilsiautojų stebėjimas… Taip, tiesa: į jūrą „sysioti” šiukštu nevalia, tačiau jūrai pavojingi procesai prasideda kur kas toliau nuo pajūrio ir vyksta kone ištisus metus. Tad net vienu metu jūron subridę visos Lietuvos gyventojai nesukeltų jūrai tiek daug grėsmės kaip netausojantis žemės ūkis ar aplaidžiai tvarkomos nuotekos.

Melsvadumblių kolonija Kuršių marių vandens mėginyje

Dėl netinkamai tvarkomų nuotekų, gyvulių mėšlo ar pernelyg intensyvaus dirbamų laukų tręšimo, į paviršiaus vandenis patenka dideli kiekiai fosforo ir azoto junginių, kurie upėmis ir upeliais suteka į jūrą ir joje sukelia pražūtingus eutrofikacijos procesus. Eutrofikacija – tai pražūtingas vandens telkiniams procesas, kuomet dėl per didelės maistinių medžiagų (azoto ir fosforo junginių) koncentracijos intensyviai suveši dumbliai ir kita vandens augalija. Irstant dumbliams, juos skaidančios bakterijos sunaudoja deguonį, todėl kyla deguonies trūkumas, atsiranda zonos be deguonies, kur negali egzistuoti jokia gyvybė – vadinamosios “mirties zonos”. Sunku įsivaizduoti, tačiau tokios zonos Baltijoje jau užima beveik šeštadalį jūros – plotą lygų Danijai. Tai yra didžiausia grėsmė Baltijos jūros ekosistemai.

Prie vandens telkinių taršos maistinėmid medžiagomis stipriai prisideda ir nevalomos į upes paleidžiamos nuotekos. Sparčiai populiarėjant vandens turizmui, kiekvienas mūsų galime tapti pilietiškais „aplinkosaugos inspektoriais" ir pastebėję įtartiną į upelį nutiestą vamzdį ar drumzliną vandenį, pranešti aplinkosaugos institucijoms. Upes ir upelius pasiekia ir medžiagos iš netinkamai įrengtų buitinių nuotėkų valymo įrenginių sodybose. Todėl labai svarbu užtikrinti, kad nuotekų valymo įrenginiai būtų įrengti tinkamai, apsaugoti nuo nuotėkio.

Tačiau kone didžiausią grėsmę jūrai kelia aplinkos netausojantys ūkinininkai. Daugiau nei pusė eutrofikaciją sukeliančių azoto ir fosforo junginių į jūrą patenka dėl netausojančių žemės ūkio veiklų: daugiausia, dėl netinkamai tvarkomo mėšlo ir pernelyg intensyvaus tręšimo. Pusiau juokais, pusiau rimtai prašome ūkininkų tręšti savo laukus, o ne dumblius Baltijos jūroje: mat tos maistinės medžiagos, kurių nespėja įsisavinti dirva, yra nuplaunamos į aplinkinius vandens telkinius, upėmis ir upeliais suplaukia į Nemuną, iš jo – į Kuršių marias ir Baltijos jūrą, kur sukelia pražūtingus eutrofikacijos procesus. Tas pats nutinka ir su mėšle esančiomis maistinėmis medžiagomis, jei mėšlas ūkyje tvarkomas aplaidžiai ir netinkamai.

Lietuvos gamtos fondo informacija ir nuotraukos