Patikrinus Kauno ąžuolyne ir kituose miesto parkuose augančius senus drevėtus medžius, paaiškėjo, kad 398 iš jų gyvena arba galėtų gyventi niūriaspalvis auksavabalis (Osmoderma eremita). Šio visoje Eurpoje reto vabalo namai bus išsaugoti – tvarkant želdynus šie medžiai nebus kertami.

Šią vasarą buvo apžiūrėti ir patikrinti seni drevėti medžiai Kauno miesto žaliuosiuose plotuose: ant Parodos kalno, Vytauto parke, Dainų slėnyje, Adomo Mickevičiaus slėnyje, Zoologijos sode, aplink S. Dariaus ir S. Girėno sporto centro, KTU, televizijos retransliacijos centro įrenginių teritorijos, Aukštųjų Šančių žalieji plotai. Patikrintas 84,42 ha plotas ir jame išskirti ir specialiu ženklu pažymėti 398 niūriaspalvio auksavabalio populiacijos išlikimui svarbūs medžiai, daugiausia ąžuolai.

Buveinių inventorizaciją atlikęs mokslininkas Giedrius Švitra, apibendrindamas inventorizacijos rezultatus, konstatavo, kad niūriaspalviui auksavabaliui tinkamiausios sąlygos yra Kauno ąžuolyne: parkas atviras, seni ir drevėti medžiai nėra stelbiami kitos augmenijos, todėl yra gerai įšildomi, pakanka šviesos. Tai, kad Ąžuolyne auga įvairaus amžiaus medžiai užtikrina, kad niūriaspalviai auksavabaliai čia gales gyventi ir ateityje – mat nunykus brandiems medžiams, kuriuose šie reti vabalai gyvena dabar, jų palikuonys galės įsikurti kituose, jaunesniuose medžiuose. Nustatyta, kad niūriaspalvis auksavabalis įsitvirtinęs ir Vytauto parke, Parodos kalno parke, S. Dariaus ir S. Girėno sporto centro teritorijoje, nes čia želdinių būklė taip pat tinkama šiai retai rūšiai gyventi: medynai seni, atviri, prižiūrimi.

Paradoksalu, tačiau palankios vabalui sąlygos sukurtos intensyviai prižiūrint medynus – genint. Daugelis drevių susiformavusios po to, kai buvo nupjautos apatinės ąžuolų šakos. Pažeistoje vietoje įsikuria kempininis grybas ąžuolinė kempinė (Phellinus robustus), kuri ardo medieną. Po žieve formuojasi suirusios medienos – trūnėsių – kišenės, labai žndaai tose vietose geniai iškala uoksus ir atveria kelią vabalams. Kol žievė laikosi, po ja gali išsivystyti ne viena vabalų karta. Kadangi intensyviai prižiūrimuose želdiniuose dėl tradiciškai neteisingos medžių priežiūros nugenėtos apatinės šakos net iki 10 m aukščio, ant vieno medžio dažnai susiformavę po keletą įvairaus dydžio drevių.

Atliekant inventorizaciją identifikuoti esminiai veiksniai, ribojantys niūriasapalvio auksavabalio populiaciją ir keliantys grėsmę rūšies išlikimui.

Senų brandžių lapuočių trūkumas kelia rūšies išlikimui didžiausią grėsmę. Šie vabalai yra sėslūs ir viename medyje gali gyventi keliolika ar net keliasdešimt metų, per šį laiką išsivysto 3-10 vabalų kartų, todėl senų drevėtų medžių šalinimas (pavyzdžiui, dėl sanitarinės saugos) nepataisomai pakenkia populiacijai. Tokia situacija susiklosčiusi Lietuvos zoologijos sodo teritorijoje.  Senų medžių mažai, daugelis jų yra gerokai užtamsinti dėl vešlaus pomiškio ir trako. Šioje teritorijoje aptikta vos 20 medžių, potencialiai tinkamų niūriaspalviui auksavabaliui, tačiau nė viename iš jų neaptikta tiesioginių vabalo veiklos pėdsakų.

Buveinių užpavėsinimas ir degradacija. Niūriaspalviai auksavabaliai įsikuria tik saulės įšildomuose medžių kamienuose, todėl atželiantis vešlus pomiškis ilgainiui užstoja saulę drevėms, taip sukuriamos vabalui netinkamos sąlygos, kol galiausiai vabalai visiškai išstumiami potencialiai tinkamų buveinių. Taip potencialios šio reto vabalo buveinės sunaikintos Aukštųjų Šančių ąžuolyne. Nors čia yra pakankamai daug pagal amžių ir drevėtumą potencialiai auksavabaliui tinkamų medžių, tačiau didžioji medynų dalis smarkiai užžėlusi traku ir pomiškiu, tamsi, o tokios sąlygos vabalo vystymuisi ir migracijai netinkamos. Ąžuolyno dalis, kurioje lankosi daugiau žmonių, yra apvalyta, trakas pašalintas, tačiau šie plotai nėra pakankamai dideli.

Buveinių fragmentacija taip pat aktuali problema, nes esant dideli atstumai tarp atskirų populiacijų užkerta kelią vabalų migracijai iš vienų buveinių į kitas. Atskirų populiacijų izoliacija kelia tiesioginę grėsmę retos rūšies išlikimui.

Netinkama medžių – senolių priežiūra dažnai sunaikina potencialias retų vabalų buveines. Neretai miestų parkuose išlikę drevėti medžiai-senoliai vertinami kaip keliantys potencialią grėsmę lankytojams arba kaip medžių kenkėjų židiniai ir iškertami. Taip pat tokie medžiai nėra teisingai prižiūrimi ir genimi (genima nuo apačios), todėl ilgainiui medžio svorio centras kyla į viršų, dėl ko lengviau lūžta. Netinkamai tvarkomų medžių senolių galima aptikti ir Kauno ąžuolyne – dar išlikę medžių su apmūrytomis drevėmis.

Neperspektyvi medynų amžiaus struktūra. Parkuose daugelis medžių buvo pasodinti tuo pačiu metu, todėl nėra pakankamai priaugančių medžių, ateityje galėsiančių pakeisti senstančius drevėtus medžius, kuriuose gyvena auksavabaliai. Tai viena iš priežasčių, kodėl Adomo Mickevičiaus slėnyje medynai niūriaspalviui auksavabaliui netinkami – medynas vienaamžis, čia rasti vos keli drevėti medžiai. Be to, daugelis medynų yra stipriai užtamsintuose šlaituose, senų medžių negausu. Čia būtinas intensyvus medyno retinimas, pašalinant sužėlusį vešlų traką.

Šios grėsmės rūšies išlikimui yra iškilusios ne tik parkuose, bet ir miškuose, kone didžiausią grėsmę kelia intensyvi ūkinė veikla brandžiuose lapuočių ir mišriuose miškuose - kai miškas vertinamas išskirtinai vien tik kaip medienos šaltinis, pamirštant, kad ši vertinga ekosistema yra daugybės retų sutvėrimų namai.

Lietuvos gamtos fondo informacija. Giedriaus Švitros nuotraukos