Rinkdamiesi žuvį savo stalui lemiame kur kas daugiau nei vakarienės meniu – formuojame pasaulines žvejybos tendencijas, todėl labai svarbu žuvį ir kitas jūros gėrybes rinktis atsakingai. Jei norite, kad šios gėrybės dar ilgai nepristingtų mūsų stalui, o pasaulio vandenynai, jūros, ežerai ir upės knibždėtų gyvybės, patariame renkatis žuvį atsižvelgti į šiuos kriterijus:

1. Žuvies rūšis. Kai kurių rūšių žuvų yra sugaunama gerokai per daug, o ištekliai atsikuria lėtai. Giliuose vandenyse gyvenančios žuvys auga lėtai, jų ištekliai atsikuria per labai ilgą laiką. Galime padėti išsaugoti tokias retas ir nykstančias žuvų rūšis kaip unguriai, jūrų velniai, dorados (auksaspalviai sparai) – tiesiog  nepirkime jų. Taip pat nepirkite žuvų, įtrauktų į nacionalines Raudonąsias knygas bei į IUCN (Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos) Tarptautinę raudonąją knygą.
2. Aplinkosauginis ženklinimas padės Jums išsirinkti tokią žuvį, kuri sugauta ar išauginta kuo mažiau kenkiant aplinkai ir ištekliams. Šiuo metu pasaulyje labiausiai paplitusi žuvų ir jūros gėrybių ženklinimo sistema – MSC ( angl. Marine Stewardship Council). MSC ženklas nurodo, kaip ir kokioje vietovėje žuvis buvo sugauta bei užtikrina, kad gaudant šią žuvį gamtai padaryta minimali žala. Vis daugiau Lietuvoje veikiančių žuvies perdirbimo įmonių ženklina savo gaminius MSC ženklu, tačiau visa ši produkcija yra eksportuojama į šalis, kur, kitaip nei Lietuvoje, vartotojai šį ženklą pažįsta ir vertina. Žuvininkystės ūkiuose auginamai žuviai, ypatingai užaugintai Pietryčių Azijoje, taikoma analogiška – ASC ( angl. Aquaculture Stewardship Council) ženklinimo sistema, kuri užtikrina, kad žuvies auginimas nekenkia vietinėms ekosistemoms. Pavyzdžiui, tunai – didžiulės, iki 5 m ilgio ir 700 kg svorio užaugti galinčios žuvys – yra žvejojamos pernelyg intensyviai, dažnai net nelegaliai, todėl jiems gresia išnykimas. Tačiau jei jaučiate silpnybę šiai žuviai ir jokiu būdu negalite jos atsisakyti, rinkitės MSC ženklintą tuną.



3. Žvejybos regionas. Neretai tų pačių žuvų rūšių ištekliai skirtinguose regionuose yra skirtingos būklės. Todėl labai svarbu žinoti, kuriame tiksliai regione žuvis buvo saugauta. Visoje ES nuo 2002 m. galioja reikalavimas  ant  žuvies  ir  jūros  gėrybių  produktų pakuočių nurodyti žuvies sugavimo vietą. Žuvies produkto etiketėje turi būti nurodytas žvejybos rajonas – dažniausiai nurodomas FAO kodas - Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos angliško pavadinimo  santrumpa  „FAO“  ir  žvejybos  regiono  numeris.  Lietuvos gamtos fondo išleistame vadove atsakingam žuvies ir jūros gėrybių vartotojui pateikiama informacija, kuriuose regionuose sugautas vienų ar kitų rūšių žuvis galite valgyti ramia sąžine, o kurių verčiau vengti, jei nenorite, kad XXI amžiaus viduryje šios žuvies neliktų nei jūroms, nei stalui.

4. Žvejybos metodas. Žvejybos poveikis aplinkai ir žuvies ištekliams labai dažnai priklauso nuo žvejybos metodo – ši informacija taip pat turėtų būti pateikiama produkto etiketėje. Itin žalingas metodas yra žvejyba traluojant – taip pažeidžiamos  dugno  bendrijos  bei  jose  gyvenantys  organizmai, dažnai  traluojamos  vietos  tampa  beveik  dykynėmis.  Viena pagrindinių verslinės žvejybos problemų yra vadinamoji priegauda: atgal  į  jūrą išverčiamos  žuvys,  kurioms  žvejybos  laivas  nebeturi  kvotų,  taip pat  komerciškai  mažiau  vertingos  ar  rinkoje  nepaklausios  bei smulkios žuvys. Neretai sugaunama paukščių, vandens žinduolių bei kitų komerciškai  nevertingų  laimikių. Išmesti atgal į jūrą jie dažniausiai nebeišgyvena. Priegaudos  mastai  jūrose didžiuliai:  vien  Šiaurės  rytų  Atlante  per  metus  atgal į  vandenį  išverčiama daugiau  nei  milijonas  tonų  (1  332  000  t)  arba  apie  13  %  visos šioje teritorijoje sugaunamos žuvies.
5. Neremkite nelegalios žvejybos. Taip apvagiate ne tik valstybės iždą, tačiau apvagiate save ir savo vaikus, anūkus, nes remdami nelegalią, nereglamentuotą žvejybą, atimate iš savęs galimybę ateityje mėgautis įvairių rūšių žuvimis. Pirkdami „iš bagažinės“ tokią retą žuvį kaip ungurys, tiesiogiai prisidedame prie jo naikinimo. O juk užuot papuošę mūsų šventinį stalą, laisvėje šie ilgaamžiai galėtų sulaukti net 100 metų! Pirkdami žuvį, visų pirma prašykite parodyti žvejybos legalumą liudijančius dokumentus.

 

6. Rinkitės vietines žuvų rūšis. Taip ne tik sumažinsite poveikį aplinkai, bet ir paremsite vietines žvejų bendruomenes, o ant Jūsų stalo puikuosis kur kas šviežesnė ir kokybiškesnė žuvis. Būtent  priekrantės  žuvininkystė,  lyginant  su  atviros  jūros  žuvininkyste,  Pasaulio  gamtos apsaugos organizacijos (IUCN) yra vertinama kaip tausojanti. Lietuvoje žvejyba priekrantėje vystoma jau daugelį metų, tačiau, deja, Lietuvos priekrantėje sugautą žuvį paskutiniais metais vis dažniau pakeičia atvežtinė žuvis, tokia kaip Norvegijos žuvininkystės ūkiuose užauginta lašiša, nilinė tilapija ar kiniška pangasija.
7. Nepirkite  mažų  žuvų.  Labai  svarbu  leisti  žuviai  bent  kartą  išneršti.  Jei perkate jauną, mažą žuvį, tikriausiai prieš sugaunant ji dar nespėjo nė karto išneršti – taip prisidedate prie ateities žuvies išteklių mažinimo. Pavyzdžiui, Baltijos ar ledjūrio menkes rinkites tik didesnes nei 40 cm, o filė ar išpjovos ilgis turėtų būti ne mažesnis nei 30 cm; jūrinių plekšnių nesirinkite mažesnių nei 30 cm ilgio – veikiausiai jos sugautos dar nespėjusios išneršti. Upinės plekšnės turėtų būti ne mažesnės nei 21 cm ilgio.
8. Būkite įkyrūs pirkėjai ir restoranų klientai. Deja, pirkdami žuvį ar užsisakydami žuvies patiekalą restorane, labai retai gauname apie jį išsamią informaciją. Nesidrovėkite klausti – net jei  negausite  atsakymų,  Jūsų  klausimai  gali  paskatinti verslo atstovus domėtis žuvies kilme ir į parduotuves tiekti daugiau tų žuvų rūšių, kurių išlikimui negresia pavojus, o žvejyba vykdoma tausojančiais metodais.
9. Rinkitės mitybos grandinės apačioje esančias žuvis. Iš  maždaug  ketvirtadalio  pasaulyje sužvejojamos  žuvies  ir  jūros  gėrybių  gaminami žuvies miltai ir žuvies aliejus, kurie daugiausia naudojami kaip gyvulių ir tvenkiniuose auginamų žuvų pašarai. Tam, kad išaugintų 1 kg lašišos, žuvininkystės ūkiuose jai sumaitinama apie 5 kg kitų smulkių žuvelių, dėl šios priežasties daug kur yra pereikvoti smulkių žuvų ištekliai. Vilkešeriams taip pat reikia daug baltymingo, iš kitų žuvų pagaminamo pašaro. Nepelnytai nuvertintos tokios skanios žuvys kaip europinė sardinė, Baltijos šprotas, silkė ir strimelė yra sunaudojamos žuvų miltų, žuvų aliejaus ir pašarų kitoms žuvims ar gyvuliams gamybai. Naudodami maistui šias smulkias žuvis, prisidedame prie racionalesnio išteklių vartojimo. Nykstant plėšriųjų žuvų rūšims, smulkių žuvelių populiacijos auga, o tai sutrikdo ekosistemos pusiausvirą ir, pavyzdžiui, Baltijos jūroje prisideda prie pražūtingo eutrofikacijos proceso spartinimo. Sardinės ir kitos mažos žuvys maitinasi gyvūniniais planktonais, o šie - augaliniais planktonais, kurie yra pačioje mitybos grandinės apačioje. Gyvūninių planktonų mažėjant, augalinių planktonų daugėja, dėl to stipriau pasireiškia vadinamasis vandens žydėjimas ir stiprinama eutrofikacija.

Lietuvos gamtos fondo informacija