Unguriai (Anguilla anguilla) – itin ilgaamžės žuvys, kartais sulaukiančios net 100 metų – sparčiai nyksta. Pirkdami šią žuvį mes prisidedame prie jos nykimo – nesvarbu ar tai laukinė, ar ūkyje išauginta žuvis, nes visos jos priklauso tai pačiai sparčiai nykstančiai rūšiai.

Ungurių gyvenimo ciklas yra itin unikalus ir paslaptingas – apie jį žinoma vis dar nedaug. Visi unguriai neršia Sargaso jūroje (skalaujančioje Karibų salas ir Šiaurės Amerikos
rytinę pakrantę), o lervutės į Europą sugrįžta pasinaudodamos Golfo srove. Jos pasiekia Europą tik po 3 metų kelionės ir tuo metu jau yra vadinamos stikliniais unguriukais, nes jų kūnas būna visiškai permatomas. Patelės tuomet migruoja į vidaus vandenis, o patinėliai pasilieka jūrų priekrantėje arba upių žiotyse. Po 6–12 (ar daugiau) metų patinai pradeda migruoti atgal į Sargaso jūrą. Patelės subręsta ir palieka upes praėjus dar keleriems metams. Jos užauga didelės, dažnai būna daugiau nei 1 m ilgio, o patinai retai pasiekia 40 cm ilgį. Unguriai aptikami Šiaurės Atlante, Baltijos bei Viduržemio jūrose, kur jie migruoja į upes ir upelius užaugti ir subręsti.
Unguriai gaudomi venteriais (specialios konstrukcijos žuvų gaudyklėmis), ungurinėmis gaudyklėmis, ūdomis ir mėgėjiškos žūklės įrankiais. Daugelyje didesnių Lietuvos ežerų unguriai yra papildomai įveisiami. Paklausūs ir stikliniai unguriukai, kurie tiekiami ungurius auginantiems žuvininkystės ūkiams.
Unguriams iškilusi grėsmė išnykti. Kiekvienais metais Europos krantus pasiekia vis mažiau stiklinių unguriukų. Europinis ungurys yra įrašytas į IUCN Tarptautię raudonąją knygą, jam suteikta kategorija atitinka Lietuvos raudonosios knygos I kategoriją, kuriai priskiriami ties išnykimo riba atsidūrę gyvūnai.

Sužinoti daugiau apie žuvų rūšis, kurioms dėl neatsakingo vartojimo ir netausios žvejybos gresia išnykimas galite atsisiuntę VADOVĄ ATSAKINGAM ŽUVIES VARTOTOJUI.