Rasti vabalą, kurio negalėtų pažinti Giedrius Markevičius – nelengva užduotis. Įkvepiantis vabalų pažinimo entuziastas, „Visų rūšių ralyje“ dalyvaujantis nuo pat jo idėjos užgimimo, mielai padeda atpažinti vabzdžių rūšis ne tik savo komandos bičiuliams, bet ir visiems besidomintiems. Nuo viduržiemio vabzdžių pasaulio įdomybėmis ir atradimais Giedrius dalijasi svetainėje www.insects.lt 

O mes dalinamės Giedriaus įspūdžiais ir „trofėjų“ rinkiniu iš ankstesnių metų „Visų rūšių ralio“. Norite sutikti Giedrių ir paklausti, kuo vardu Jūsų pastebėtas vabalas? Burkite komandą ir gegužės 29-31 d. atvykite į „Visų rūšių ralį 2015” Renavo dvaro apylinkėse!

2012 m. pavasarį Punios šile, vedami ekologo Žydrūno Preikšos, su grupele gamtininkų ir gamtos mėgėjų ėmėme registruoti bundančią gyvybę: augalus, vabzdžius, žinduolius, roplius, varliagyvius, grybus, kerpes ir t.t. Taip gimė rūšių ralio idėja, o Punios šilas paliko neišdildoma įspūdį savo brandaus miško fauna. Visą vaikystę vabalų ieškodavęs miškuose, kurie paversti „medienos gamyklom”, senus brandžius miškus buvau pradėjęs gretinti su pasakom. Punios šile ir pasijaučiau tarsi iš realybės kas nors mane būtų nubloškęs į pasaką: seni stori ąžuolai tiesiog guli nuvirtę, apaugę Raudonosios knygos samanom ir kerpėm, o po jų žieve ropinėja reti vabalai...

Nors buvo ankstyvas pavasaris, vabalų gausa dar ne tokia kaip gegužės ir birželio mėnesiais, įdomybių netrūko: per šią išvyką radom ypač saugomą vabalą - purpurinį plokščiąvabalį (Cucujus cinnaberinus) – įrašytą ne tik į Lietuvos, bet ir į tarptautinę raudonąją knygą (IUCN Red List).

Taip pat aptikau ir dar vieną Lietuvos raudonos knygos vabalą – didįjį skydvabalį (Peltis grossa). Be šių retenybių aptikau ir medienvabalį (Eucnemidae) – tai yra sprakšių giminaičiai, kurie vystosi trūnijančioje medienoje. Jie neįrašyti į Raudonąją knygą, tačiau dėl senų trūnijančių medžių trūkumo nėra dažni.

Po metų, 2013 m. gegužės mėnesį, šiame miške vyko pirmasis Rūšių ralis. Diena buvo lietinga ir apsiniaukusi, tad vabzdžių mėgėjams nelabai pasisekė. Daugumą vabalų teko iškrapštinėti besislapstančius nuo lietaus iš po žievių plyšių ir atvertinėjant nukritusius rąstigalius. Bet, nepaisant lietaus, Rūšių ralis buvo labai įsimintinas.

Pasisekė užfiksuoti Raudonosios knygos atstovus: didįjį (Peltis grossa) ir pūzrinį (Ostoma ferruginea) skydvabalius.

Apžiūrinėjant sename medyje paliktas ąžuolinio skaptuko (Xestobium rufovillosum) angas išlindo ir pats vabalas – tai buvo pirmasis susitikimas su šia rūšim „gyvai“ mano gyvenime. 

Taip pat aptikau ir kitų įdomių vabalų rūšių: ūsuotį matinį medkirtį (Tetropium fuscum) – jis nėra retas, bet man dar nebuvo nė karto pakliuvęs. 

Sekmadienį, jau pasibaigus Rūšių raliui, išėję į ekskursiją po rezervatą matėm ramiausiai sau ant kelmo tupintį šiaurinį elniavabalį (Ceruchus chrysomelinus). Išliko ramus net ir kai jį apstojo ratu žmonės ir ėmė fotografuoti. Dabar šio Punios šilo elniavabalio nuotrauka puošia lietuvišką ir kitų kalbų wikipedijas (nuotrauka viršuje).

Pernai į Rūšių ralį važiavau, tiesą sakant, nežinodamas kur važiuoju. Tose vietose nesu niekada anksčiau buvęs, gerai nežinojau ko tikėtis. O vietos be galo gražios! Ganyklos, pievos, miškai. Prieš prasidedant raliui, per vakarinį drugių gaudymą likusiems ilgiau naktinėti pasisekė: pamatė įspūdingos išvaizdos raguotą vabalą – smailiaragį skarabėjų (Copris lunaris), ganyklinių pievų gyventoją. Aš, deja, nusprendžiau geriau pamiegoti prieš svarbią dieną ir tą vakarą šio vabalo nemačiau ir neužregistravau. Bet atskrido jis į šviesą ir kitą vakarą, todėl paliesti turėjau progą.

Pagrindinė ralio diena buvo graži, saulėta ir vabzdžių gausa nesiskundžiau: jau dienos pradžioje pamatėm Raudonosios knygos drugelį juodąjį apoloną (Parnassius mnemosyne). Ir ne vieną, o daugybę jų!

Ant rąstų krūvos, lyg apsimetinėdami vapsvom, zujo ūsuočiai Plagionotus detritus ir Plagionotus arcuatus, po seno beržo žieve slėpėsi gražuolis ūsuotis Saperda perforata, sodyboje - jo giminaitis Saperda scalaris. Bevažinėjant po ralio apylinkes pamačiau pjuvenų krūvą, o joje, po medžio lenta, du raudonosios knygos rūšies – kelminių juodvabalių (Uloma culinaris) individus. Tačiau kadangi šis vabalas labai lengvai supainiojamas su kita rūšim – ruduoju juodvabaliu (Uloma rufa), ralio metu nedrįsau įvardinti rūšies ir sąraše užrašiau tiesiog “Uloma sp.”. Rūšį nustačiau tik grįžęs namo pagal nuotrauką. Be šių rūšių nuo medžių šakų nupurčiau įvairių gražių ūsuočių, lapgraužių, straubliukų, cigarsukių. Palankaus oro dėka vabalų rūšių šiame ralyje surašiau net daugiau nei Punios šile.

Tačiau pats didžiausias smagumas prasidėjo Rūšių raliui pasibaigus, skaitant kitų dalyvių sąrašus. Cicadetta montana – perskaičiau užrašą viename lape pradžioje tyliai, paskui garsiai, kad girdėtų ir kiti vertintojai. „Nejaugi čia kažkas rado kalninę cikadą?”, - klausiu. Ir išgirstu teigiamus atsakymus. Užplūdo toks džiaugsmas, lyg pats ir būčiau ją radęs! Kitą dieną čiupau fotoaparatą ir išbėgau į pievą jos ieškoti. Nors po pievą teko klaidžioti ilgai ir praleisti labai įdomią Eriko Laicono paskaitą, tačiau galiausiai išgirdau mielą garsą „bzzzz” ir pagal garsą radau jo šaltinį – kalninę cikadą (Cicadetta montana), į Raudonąją knygą įrašytą, bei vienintelę Lietuvoje giedančiųjų cikadų (Cicadidae) šeimos rūšį. Iki tol buvau matęs tik jos išnarą Jiesios kraštovaizdžio draustinyje. 2014 m. Rūšių ralyje buvo užregistruota nauja šios cikadų rūšies radimvietė Lietuvoje.

2015 m. rūšių ralis vyks Renavo dvare, šiaurės Lietuvoje. Bus vėl naujos vietos, nauji įspūdžiai. Ir, tikiuosi, naujos rūšys.

Teksto ir nuotraukų autorius – Giedrius Markevičius. Daugiau Giedriaus pasakojimų apie vabzdžius: www.insects.lt