Lietuvos gamtos fondas prisideda prie atkuriamo Lietuvos upių gelbėjimo aljanso „Mėlynasis vingis“ siekio apsaugoti Lietuvos upes. Kviečiame susipažinti su Lietuvos upių gelbėjimo aljanso „Mėlynasis vingis“ kreipimusi į visuomenę bei aktyviai prisidėti prie prie Lietuvos upių gelbėjimo akcijos, registruotis aljanso rėmėjais bei draugais adresu  aljansas@melynasisvingis.lt bei dalintis informacija.

Siekiant sustabdyti hidroenergetikų planus užtvankų kaskadomis patvindyti ne tik mažesnes upes ir upelius, bet ir Nemuną bei Nerį, 2004 m. LR  Seimas priėmė Vandens įstatymo pataisą, draudžiančią statyti užtvankas Nemune ir kitose ekologiniu bei kultūriniu požiūriais vertingose upėse. Į šių upių sąrašą buvo įrašytos 169 per stebuklą išlikusios nepatvenktos ir melioracijos darbų įkarštyje kanalais nepaverstos upės.

Per paskutinius 10 metų jau trečią kartą bandoma panaikinti šią pataisą ir pradėti masinę užtvankų statybą. 2009 m. prasidėjus  eilinei hidroenergetikų atakai pasidarė aišku, kad pavienių gamtininkų, mokslininkų ar kultūros ir visuomenės veikėjų pastangomis šių gerai organizuotų ir gerai finansuojamų pastangų sustabdyti nepavyks, todėl buvo įsteigtas Lietuvos upių gelbėjimo aljansas „Mėlynasis vingis“. Bendromis pastangomis tada pavyko įrodyti valdžios institucijoms, kad lygumų šalyse upių energinis potencialas yra itin menkas, o užtvindomi žemės plotai ir padaroma ekologinė žala didžiulė ir tam kartui Lietuvos upes pavyko išgelbėti, tačiau jau tada buvo aišku, kad laimėtas tik mūšis, o ne karas.

Supratę, kad jau nebepavyks manipuliuoti tariamai didele hidroenergetikos nauda, upių tvenkimo iniciatoriai pradėjo ieškoti naujų pretekstų  upėms tvenkti. Tuo tikslu šį pavasarį Seime buvo užregistruota Vandens įstatymo pataisa, kuri turėtų panaikinti draudimą statyti užtvankas ir kurioje nurodoma, kad dabar užtvankų tikslas yra jau nebe energetika, o tinkamų laivybos sąlygų užtikrinimas  ir kultūros paveldo vertybių atkūrimas, nors ir vienu ir kitu atveju užtvankų statybos ar atstatymo realioji priežastis, kaip ir aukščiau, liko ta pati – hidroenergetika.  Kaip matyti iš anksčiau paskelbtų straipsnių ir ataskaitų, žemiau Kauno HE siūloma pastatyti  5 (4 iš jų žemiau santakos su Nerimi), o Neryje 3 užtvankas ir absoliučiai visose užtvankose be šliuzų laivų praplaukimui numatyta įrengti hidroelektrines. Nemune įrengtų hidroelektrinių galia sudarytų 69,4 MW. Nors tokie pajėgumai valstybės mastu nėra reikšmingi, bet tai sudarytų galimybes hidroelektrinių savininkams kasmet gauti 23,5 mln. eurų (81 mln. LT) pajamų. Tuo ir galima paaiškinti tą didžiulį suinteresuotų grupių spaudimą su kokiu periodiškai, nesiskaitant nei su ES direktyvomis nei su Lietuvos įstatymais, nei su elgesio etikos normomis  bandoma „prastumti“ Seime įstatymų pataisas naikinančias draudimą statyti užtvankas. Priėmus tokią pataisą antrame darbų etape numatyta „įsisavinti“ ir Nemuną aukščiau Kauno marių iki pat Baltarusijos, o toliau eilė Nevėžiui ir Minijai.

Upėms visiškai nesvarbu kokiais tikslais statomos užtvankos, tuo labiau, kad hidroenergetika ir šiuo atveju lieka pagrindiniu užtvankų statybų tikslu.  Pastačius užtvankas suardoma pati svarbiausia upių gyvybingumą garantuojanti jų savybė – upės vientisumas, sutrikdoma biologinė ir geologinė (nešmenų) migracija ir prasideda negrįžtami upių degradacijos procesai. Užtvankų kaskada Nemune žemiau Kauno, kurią numatoma įrengti pirmiausiai, nepaliktų nė metro natūralios vagos nuo Kauno iki pat Vėžininkų ir dar gerokai už  jų ir paverstų virš 120 km Nemuno vagos dirbtinių seklių tvenkinių grandine. Taip būtų pažeisti visi pagrindiniai Bendrosios vandens politikos direktyvos reikalavimai pagal kuriuos turi būti užtikrinta kuo natūralesnė vandens telkinių būklė.

Pastačius  šią užtvankų kaskadą  būtų ne tik  paskandinta per 1000 ha unikalių augalų ir gyvūnų bendrijų, jų buveinės ir veisimosi vietos, bet ir pažeista pagrindinė Europos ekologinio tinklo Natura-2000 savybė – jo vientisumas, užtikrinantis migracijos galimybę vandens ir sausumos gyvūnams, t.y. pažeista ta jo savybė dėl kurio jis ir įsteigtas. Nemune žemiau Kulautuvos yra įsteigta per 10 Natura-2000 teritorijų, kurios apima pačią Nemuno vagą, seklumas ir salas bei nemažą dalį periodiškai užliejamų pievų. Šiose teritorijose saugomos retos paukščių rūšys bei jų perimvietės, žuvys, vandens gyvūnai bei unikalios augalų bendrijos.

Dalinai arba ištisai užtvindžius šias teritorijas, Lietuva pažeistų savo įsipareigojimus įgyvendinti Europos Sąjungos Paukščių ir Buveinių apsaugai svarbių teritorijų reikalavimus, kas gresia šaliai didelėmis Europos Komisijos finansinėmis sankcijomis.   Be to,  Nemune žemiau santakos su Nerimi pastačius  planuojamas 4 užtvankas, būtų užblokuotas vienintelis dar likęs migruojančių žuvų kelias Nemunu, Nerimi, ir jos intakais. Neries upyne jau daugiau kaip 10 metų vykdomi praeivių žuvų rūšių – lašišų ir šlakių išteklių atkūrimo darbai, šis upynas  praktiškai vienintelis Lietuvoje, kuriame natūraliai veisiasi lašišos ir kurių žvejyba pritraukia daug rekreacinės žūklės mėgėjų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Jau kelis metus iš eilės į Neries upę yra leidžiami aštriašnipiai eršketai  ir ji yra labai svarbi europinio ungurio  buveinė bei migracijos koridorius. Užtvankų įrengimas Nemuno ir Neries upėse – pagrindinėse minėtų rūšių migracijos arterijose sunaikintų visus rezultatus, kuriems pasiekti buvo įdėta daug pastangų bei lėšų.

Reiktų nepamiršti ir to fakto kad Nemunas žemiau Kauno teka per tokias svarbias saugomas teritorijas  kaip Panemunių, Rambyno ir Nemuno deltos regioniniai parkai bei keletas draustinių, kuriuose pagal LR saugomų teritorijų įstatymą reguliuoti upių vandens lygį ir statyti hidrotechninius statinius yra draudžiama.                   

Kalbant apie kitą hidroenergetikų siūlomą tariamą  užtvankų  atkūrimo motyvą – kultūros paveldo (daugiausia vandens malūnų) atkūrimą, būtina  žinoti, kad racionalus kultūros paveldo objektų atkūrimas galimas ir pagal galiojančius įstatymus. Iš kartu su  įstatymo pataisa pateiktų papildomų paaiškinimų  matyti, kad priėmus šią įstatymo pataisą numatoma “atstatyti” 250 (!) buvusių  malūnų, t.y užtvenkti  absoliučiai visas ekologiniu ir kultūriniu požiūri vertingas upes, nepaliekant Lietuvoje beveik nė vienos natūralios upės.

Pagal hidroenergetikų išplatintus dokumentus akivaizdžiai matyti, kad pagrindinis šių užtvankų atkūrimo tikslas taipogi hidroenergetika.  Kaip rodo patirtis vykdant tokius „atkūrimo“  darbus buvusios patvankos aukštis  padidinamas bent du kartus, tai realizavus šį planą būtų paskandinta virš 10 tūkst. ha ekologiniu ir ūkiniu požiūriais labai vertingų teritorijų.  Patvenktomis upėmis vanduo padidintu greičiu teka kelias valandas per parą (daugiausia ryte), o visą likusį laiką upių vaga žemiau užtvankų lieka beveik sausa. Todėl žemiau „atstatytų“ užtvankų gyvenantys kaimo žmonės dažnai nebeturi ne tik kur išsimaudyti, bet nebėra ir kur gyvulius  pagirdyti.

Planuojant tolesnį Lietuvos upių  naudojimą  laivybai ar kitiems  tikslams siūlome laikytis anksčiau suformuluotos nuostatos: „Panaikinus draudimą statyti užtvankas Nemune ir kitose ekologiniu ir kultūriniu požiūriu svarbiose upėse ir jas pritaikius laivybai bei kitiems poreikiams, būtų padaryta kur kas didesnė žala Lietuvos gamtai ir istoriniam, kultūriniam, archeologiniam, urbanistiniam paveldui, nei gaunamas ekonominis efektas. Šalies vidaus vandenyse laivyba turi būti pritaikoma prie Lietuvos upių hidrologinių-gamtinių sąlygų (upių vandeningumo, esamų upių gylių ir kt.), kurios nereikalautų upių tvenkimo, gilinimo ir kitų panašių darbų“.

Būtina suprasti , kad Lietuvoje, kaip tipingame lygumų krašte, nei hidroenergetika niekada nebus svarbiu energijos šaltiniu (pvz. ant Šešupės pastatytos šešios  hidroelektrinės pagamina tik tiek elektros, kiek viena šiuolaikinė vėjo jėgainė), nei mūsų upėmis plaukios dideli jūriniai laivai. Tačiau mes turime daug kitų privalumų ir jei išlikusias nepatvenktas upes panaudosime mėgėjiškai žvejybai,  aktyviam vandens turizmui ir keleiviniam transportui bei racionaliam, atitinkančiam mūsų upių galimybes, krovinių pervežimui, tai išsaugosime  savo unikalią gamtą, sudarysime galimybes vietiniam verslui vystytis ir ekonominės naudos turėsime kur kas daugiau nei negrįžtamai sužaloję Nemuną, Nerį ir kitas ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingas upes. Turbūt ir ateinančioms kartoms būtų sunku paaiškinti, kodėl Lietuvą vadiname Nemuno kraštu, jei šį upė taptų tik hidroelektrinių ir laivybos šliuzų konstrukcijų kanalu.

Lietuvos upių gelbėjimo aljanso „Mėlynasis vingis“ informacija, Remigijaus Karpuškos nuotrauka.

Išsamesnė informacija: http://www.melynasisvingis.lt/index.php