Skatinant aplinką tausojantį žemės ūkį reikšmingas vaidmuo tenka vartotojams. Sąmoningai rinkdamiesi tausojančiuose ūkiuose išsaugintą produkciją, jie gali reikšmingai paremti aplinką tausojančius ūkininkus. Šiam aspektui itin daug dėmesio skirta šiemet jau septintą kartą vykusioje konferencijoje „Žalesnis žemės ūkis vardan žydresnės Baltijos jūros“ (Greener agriculture for a bluer Baltic Sea).

Lapkričio pradžioje tausojančio žemės ūkio ekspertai ir praktikai rinkose į Štralzundo miestą Vokietijos šiaurėje, kad dar kartą prisimintų siekį išgelbėti Baltijos jūrą nuo vienos didžiausių grėsmių – eutrofikacijos. Daugiau nei pusė visų eutrofikaciją sukeliančių azoto ir fosforo junginių į Baltijos jūrą patenka dėl žemės ūkio veiklų, tad šio sektoriaus atstovams tenka prisiimti atsakomybę ir ieškoti būdų sumažinti neigiamą žemės ūkio poveikį Baltijos jūrai. Susipažinti su unikaliomis augalų ir gyvūnų rūšimis, kurių namai yra Baltijos jūra, renginio lankytojai galėjo ant jūros kranto įsikūrusiame didžiuliame jūros muziejuje –  Štralzundo Okeanėjume.

Konferenciją atvėrusi Pasaulio gamtos fondo Baltijos ekoregiono programos koordinatorė Pauli Meriman pabrėžė renginio, kuriame susirenka inovatyviausi sektoriaus atstovais svarbą ir pasidžiaugė, kad atsirado galimybė organizuoti šią konferenciją net pasibaigus stambiems tarptautiniams žemės ūkio projektams ("Baltic Deal", "Baltic Compass"), kurių dėka ši konferencija pradėta.  „Esminis šio renginio tikslas visad buvo sutraukti įvairių sektorių atstovus, kad šie pasidalintų įžvalgomis ir ieškotų tvarių sprendimų aplinkosaugos problemoms. Vieni svarbiausių – ūkininkai, jie parodo, kokių pokyčių galima pasiekti kasmet atkakliai stengiantis“, - pabrėžė P. Merriman.

Didelis dėmesys renginyje skirtas žemės ūkio vaidmeniui ne tik aprūpinant maistu, bet ir padedant išsaugoti gyvybingus regionus bei sprendžiant socialines visuomenės problemas. Renginyje dalyvavę ūkininkai turėjo progą aplankyti socialinį ūkį, kuriame įdarbinami emocinių sunkumų turintys žmonės.

Maisto švaistymas – kita aktuali regiono problema, į kurią dėmesį atkreipė Vokietijos federalinės aplinkosaugos agentūros atstovas dr. Dietrichas Schulcas. Pasak jo,  Vokietijoje apie 50 proc. maisto yra išvaistoma, o pagaminant šį maistą taip pat eikvojami ištekliai, veikiama aplinka.  Jis pabrėžė, kad nors Helsinkio Komisijoje buvo susitarta dėl nuotėkio mažinimo, tačiau šis pažadas vykdomas vangiai, Baltijos jūros veiksmų planas yra gerokai nutolęs nuo realybės, todėl turėtume stiprinti pastangas. „Kasmetininė konferencija skirta ne tik pasikeitimui naujausia informacija ir diskusijoms, kurie iš metodų efektyviausi, bet ir tam, kad mes visi liktume motyvuoti spręsti Baltijos jūros problemas.

Meklenburgo - Pomeranijos regionas, kuris itin tinkamas maistui auginti, užsibrėžęs itin ambicingą siekį – sumažinti maistmedžiagių nuotėkį 50 proc. Šio regiono Žemės ūkio ministerijos atstovas dr. Peteris Sanflebenas patikino, kad ūkininkai supranta savo atsakomybę ir nevengia investuoti, kad sumažintų neigiamą poveikį jūrai. Deja, ilgus dešimtmečius prioritetai regione buvo kiti: nuo 1950 iki 1989 metų azoto trąšų naudojimas išaugo 6 kartus. Tačiau šiandien kovai su jūros tarša pastangas vienija ir valsyybinės institucijos, ir ūkininkai. Atnaujintos 7 didžiausios nuotekų valyklos regione, padidintas smulkių valymo įrenginių efektyvumas. Vilties suteikia ir gyvulininkystės tendencijos: kiaulių ūkių regione sumažėjo 74 proc. lyginant su 1991 metais.

Visas šias vietines pastangas tarptautiniame kontekste nušvietė dr.  Helena Kahiluoto iš Natūralių išteklių instituto Suomijoje.  “Gyvename nuostabioje planetoje, tačiau nepakankamai rūpinamės ja. Žemės galimybės jau viršytos, maisto gamybos sistemos yra stiprai atsakingos už tai. Jei nebus pakankami išteklių, nepakaks maisto, todėl nepajėgsime išmaitinti populiacijos“, - perspėja mokslininkė. Ji įsitikinusi, kad būtent šiaurinėje planetos dalyje naudojama pernelyg daug trąšų, kas sukelia destruktyvius procesus. Ji pabrėžia, jog labai svarbu, kad maisto medžiagos grįžtų atgal į dirvą, kuo mažiau išteklių būtų iššvaistoma. Pasak jos, ne klimato kaita, o azoto ir fosforo išteklių stygius ateityje bus didžiausias iššūkis.

Lietuvos gamtos fondo informacija ir nuotraukos