Kur vėžliai žiemoja?
Iš visų aršiausių plėšrūnų daugiausia roplių ir varliagyvių gyvybių pareikalauja žiema. Nei maskuojanti spalva, nei gebėjimas apsimesti nugaišusiu ar nuodų porcija negelbsti. Viskas priklauso nuo to, kaip gyvūnui pavyksta susirasti tinkamą žiemojimo vietą: ar galės grįžti į tą pačią, kur metų metais žiemojo jo protėviai – patikimą ir išbandytą, ar ras ją išdraskytą ir teks traukti ieškoti naujos – nežinomos, nepatikimos, teikiančios mažai vilties sulaukti pavasario.
Bene anksčiausiai žiemoti išsirengia česnakės. Rugsėjį, atšalus orui, jos sulenda į graužikų ar kurmių urvelius, o jei jų neranda, užsikasa į žemę – net iki pusės metro. Mėgėjos pasnausti – įmigis trunka net iki 7 mėnesių.
Neilgai laukusios žiemoti traukia ir rupūžės. Nendrinė rupūžė giliai užsirausia dirvožemyje ar kitų gyvūnėlių urveliuose. Žalioji pernelyg nenutolsta nuo savo vasaros slėptuvių, tik renkasi geriau nuo šalčio apsaugotas – įsikuria urveliuose arba medžių išvartose, akmenų krūvose, rūsiuose. Čia galima aptikti ir pilkąją rupūžę, ji taip pat nesibaimina žiemoti prie žmogaus: požemiuose, rūsiuose, komposto krūvose, po sutręšusia mediena.
Baliniams vėžliams – pietinių kraštų gyvūnams – drėgnos ir šaltos žiemos Lietuvoje dažnai būna pražūtingos, ypač jaunikliams. Tik labai maža dalis vėžliukų sėkmingai peržiemoja pirmąsias žiemas. Šiltomis žiemomis su dažnais atlydžiais ir nedaug sniego giliai permirksta ir peršąla dirva, todėl šlapioje žemėje sušąla ir dažniausiai žūsta visi rudenį išsiritę ir žiemoti žemėje like jaunikliai.
Baliniai vėžliai žiemoja turtinguose miškuose: kur gausu įvairių medžių rūšių, daugiau lapuočių medžių, ypač juodalksnių. Tai turi būti neišdžiūstantys, visus metus egzistuojantys ir daug vandens sukaupę vandens telkiniai. Prie žiemavietės pusės kilometro atstumu turi būti pieva –sausesnė, aukštesnė vieta.
Pievinės varlės ėmus šalti renkasi arčiau vandens, mat čia šilčiau. Iki žiemavietės tenka nušokuoti porą kilometrų, tad kelionė neretai užtrunka 2-4 dienas.
Vandenyje varlės gali žiemoti todėl, kad jų oda išraizgyta daugybės plonų kraujagyslių, kurios vandenyje organizmą aprūpina deguonimi. Tačiau net tai neužtikrina, kad jos sulauks pavasario: dugne žiemojančios varlės – puikus grobis vandens plėšrūnams.
Kone visą vasarą mirkusios vandenyje, raudonpilvės kūmutės spalį išlipa į sausumą, kur slepiasi panašiose vietose kaip ir kitos rupūžės. Tačiau pirmoji žiema būna pražūtinga absoliučiai daugumai jauniklių – pavasario sulaukia vos 2-5 proc.
Medvarlių likimas ne šviesesnis. Dažniausiai žiemoti jos įsitaiso kur ir gyvena – netoli medžių: po šaknimis, kelmuose, ar kitose medžio ertmėse, po miško paklote. Tačiau tik reta jų ištveria išbandymą šalčiu.
Skiauterėtieji tritonai iš visų varliagyvių mažiausiai bijo šalčio, todėl ir žiemoti traukia paskutiniai – spalio pabaigoje. Žiemoti renkasi netoli vandens, tačiau sausumoje: urveliuose, po irstančia mediena. Ypač mėgsta brandžius lapuočių miškus, mat lapuočių mediena irdama labiau sušildo tritoną. Miega tritonai trumpiausiai – snūsteli vos 5 mėnesius.
Lietuvos gamtos fondo informacija