Šaltuoju metų laiku, kai trūksta maisto, šikšnosparniai praleidžia įmygyje – kad nebūtų eikvojama energija, šie žinduoliai kūno temperatūrą sumažina apie 30° C ir ji priartėja prie aplinkos, kurioje žiemoja, temperatūros. Tuo pačiu visi žvėrelių gyvybiniai procesai sulėtėja: suretėja kvėpavimas, širdies ritmas. Nors gyvybiniai procesai sulėtėja, termoreguliacijos mechanizmai nenustoja veikti, tad atsidūrę pavojuje arba stipriai pasikeitus aplinkos temperatūrai, naudodami savo kūno riebalų sankaupas šikšnosparniai gali pakelti kūno temperatūrą iki įprastos  ir atsibusti. Pažadintas šikšnosparnis reaguoja iš karto, nors visiškai atsibusti jam reikia nemažai laiko – apie 20-30 minučių, per kurias sunaudojama daug visam žiemos įmygiui per vasarą sukauptų riebalų atsargų. Todėl žiemavietėse žadinami šikšnosparniai praranda daug riebalų, reikalingų ištverti visą žiemą, ir jų gali nepakakti iki pavasario. Net jei vėl užmigęs šikšnosparnis sulaukia pavasario, tačiau vabzdžiai pavasarį pradeda skraidyti kiek vėliau, veikiausiai jis žus. Dėl šios priežasties labai svarbu netrikdyti šikšnosparnių žiemavietėse ir nežadinti jų.

Vienos šikšnosparnių rūšys renkasi šaltas žiemavietes, kitos mėgsta šiltesnes: europinis plačiaausis ir šiaurinis šikšnys žiemoja šaltesnėse vietose, vandeninis pelėausis renkasi šiltesnes. Vandeninis, Brandto ir kūdrinis pelėausiai mėgsta labai drėgnas žiemavietes, o štai rudasis ausylis nėra išrankus – jį galima sutikti įvairiose žiemavietėse. Temperatūra žiemavietėse įprastai būna apie 4° C, tačiau gali būti ir žemesnė, bet ne mažiau 0° C. Lietuvoje labai mažai fortų, bunkerių ir tunelių, kuriuose šikšnosparniai randa prieglobstį žiemą. Todėl mūsų šalyje gyvenantys žinduoliai dažnai žiemoja žmogaus pastatytuose pastatuose, ypač mėgsta rūsius. Tai bene vienintelė vieta, kuriuose šikšnosparniai gali ištverti šaltąjį metų laiką. Tik rudasis nakviša gali žiemoti senų medžių uoksuose.

Parengta pagal Šikšnosparniai.lt informaciją. Tomo Kizo nuotraukos