Paskutinį liepos savaitgalį Veisiejų regioniniame parke esančias medvarlių, balinių vėžlių ir kitų retų roplių bei varliagyvių buveines nuo užžėlimo gelbėjo kelios dešimtys šių gyvūnų likimui neabejingų žmonių iš Lietuvos, Estijos, Suomijos ir Vokietijos.

Svečiai iš Suomijos ir Estijos į Veisiejų regioninį parką atvyko pirmieji. Penktadienį jie skyrė dairymuisi po regioninį parką, susipažino su parko gamtinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis. Nuvykę į  Petroškų draustinį, kur įsikūrusi viena didžiausių balinių vėžlių populiacijų – gyvena apie 30 šių ilgaamžų, svečiai iš šiaurės pirmą kartą savo gyvenime išvydo tikrą balinį vėžlį. Šis, lyg suprasdamas savo didelę reikšmę pirmąkart jį matančių žmonių gyvenime, oriai ir tingiai plūduriavo vandenyje, niekur neskubėjo slėptis. Balos šeimininko lankytojai stengėsi netrukdyti ir artyn nesiveržė, o stebėjo jį žiūronais per pagarbų atstumą. Sprendžiant iš vėžliuko amžiaus, tai galėjo būti nuo pražūties išgelbėtas vėžliukais, Lietuvos zoologijos sode išperintas iš netinkamose vietose aptiktų vėžlių kiaušinių.

Šeštadienį prie svečių iš užsienio prisijungė ir lietuviški talkininkai – atskubėjo iš Vilniaus, Kauno, Veisiejų. Iš Lietuvos herpetologų draugijos narių, Lietuvos gamtos fondo, Estijos gamtos fondo atstovų ir savanorių, Tartu universiteto mokslininkų, Muraste gamtos mokyklos, Suomijos herpetologų draugijos atstovų susibūrė smagi komanda, visu savo grožiu atsiskleidusi gelbstint nuo užžėlimo retų roplių ir varliagyvių buveines.  

Susirinkusiems talkininkams Lietuvos herpetologų draugijos vadovė, Lietuvos gamtos fondo atstovė Dalia Bastytė papasakojo apie roplių ir varliagyvių įvairovę Lietuvoje, aplinkybes, lėmusias, kad daugiausia retų gyvūnų išliko pietų Lietuvoje, jiems kylančias grėsmes ir pastangas juos išgelbėti.

Vieną didžiausių grėsmių retų ir dažnesnių varliagyvių išlikimui yra gausios jų žūtys migracijos metu. Veisiejų regioninis parkas vienas pirmųjų ėmėsi priemonių sumažinti varlių aukų keliuose skaičių: vieni pirmųjų įrengė laikinas apsaugines tvoreles, gaudykles,  nešiojo pačias varles per kelią, parko teritorjoje įrengta pirmoji nuolatinė perėja po keliu. Veisiejų regioninio parko ekologė Irma Maciulevičienė papasakojo apie savo ir kolegų pastangas išsaugoti migruojančius varliagyvius, pasidžiaugė, kad jų likimui rūpinasi ir vietinė bendruomenė – į gelbėjimo akcijas neretai įsitraukia mokiniai ir jų tėveliai. Jei žinote intensyvios varliagyvių migracijos vietų, kur keliaujantys gyvūnai žūsta po automobilio ratais ir norite prisidėti prie jų išgelbėjimo, lauksime Jūsų laiško: dalia.b@glis.lt arba julija.p@glis.lt.

Talkos dalyviai raitojosi rankoves ir kelnių klešnes bei išsiskaičiavę pirmais antrais išskubėjo nuo užžėlimo gelbėti medvarlių ir kitų retų varliagyvių bei roplių namų. Tiesa, pačių medvarlių jiems išvysti neteko – mat susiporavusios balose jos iškeliauja maitintis į pievas ar sulipa į medžius kur netoliese žmogaus. Tad tokiu metu galima ramiai tvarkyti buveines – medvarlės neišsigąs ir neišsibėgios.

Pirmosios buvo išgelbėtos netoli Veisiejų esančios, medvarlių itin mėgstamos kūdros. Čia stipriai prižėlę suvešėję švendrai kėsinosi užgožti visa buveinę. Talkininkams juos nurovus, čia galės įsitvirtinti kita – medvarlėms ir kitų rūšių gyvūnams tinkama augmenija. Švendras yra Lietuvoje įprastas augalas, augantis sekliame vandenyje. Švendrai valo vandenį ir sukuria buveinę kai kurioms gyvūnų rūšims, pavyzdžiui, medvarlės gali maitintis užlipusios ant švendrų. Tačiau po kūdros dugno valymo (ar naujos kūdros iškasimo), kai ant jo nėra kitų įprastų vandens augalų sąžalynų, švendrai išplinta labai tankiai ir užstelbia visą vandens telkinį - nebelieka nei atviro vandens, nei vietos augti kitoms augalų rūšims. Siekiant išsaugoti vandens telkinį, švendrus reikia rauti pirmus penkis metus po dugno valymo – vėliau susiformuoja kitų vandens augalų bendrija ir švendrai nebegali užgrobti visos kūdros.

Į Petroškų draustinį talkininkai nuskubėjo gelbėti išvakarėse matyto vėžlio – mat buvo pastebėję, kad ir jo baloje vienas kampas stipriai beužželiantis. Raudami švendrus vėžlio neišgąsdino, nes ji s galėjo netrukdomas pasislėpti kituose balos pakraščiuose. Jei būtų nesuskubę, kūdra per keletą metų galėjo visai užželti ir vėžliui būtų tekę ieškoti naujų namų. Dar vieną balinių vėžlių kūdrą talkininkai išvalė Paveisiejuose. Čia prieš keletą metų tvarkant vėžlių buveines atkurtos kelios kūdros, iš kurių viena jau spėjo riebiai apaugti švendrais. Išgelbėję dešimčių balinių vėžlių ir šimtų medvarlių namus, dienos vargus talkinikai nuplovė pirtyje.

„Ši talka man paliko labai gerus, įsimintinus prisiminumus. Tiek naujų dalykų išmokau apie varliagyvių ekologiją, tiek gerų, įdomių žmonių pažinau, o svarbiausia – tiesiogiai prisidėjau prie medvarlių ir kitų varliagyvių bei balinių vėžlių buveinių išsaugojimo. Ypač pradžiugino tai, jog savanorių gretose buvo nemažai kitataučių atvykusių iš Estijos ir Suomijos. Ir ateityje ketinu prisijungti prie panašaus tipo talkų. Tikiu, jog svarbu rūpintis ne tik savimi, bet ir visa mus supančia gyvybe“, – įspūdžiais dalijasi talkos dalyvė Ieva Petrauskaitė.

Išaušus sekmadieniui, buveinių tvarkymo patirtimi dalijosi Estijos gamtos fondo atstovai. Jie kasmet organizuoja ne vieną dešimtį buveinių tvarkymo stovyklų, į kurias sutraukia šimtus savanorių. Iš jų pasimokyti galima ir varliagyvių apsaugos pavasarinės migracijos metu – pilietiškai aktyvių visuomenės narių dėka jie per 5 metus išgelbėjo apie 70 tūkst. varliagyvių.

Suomijos herpetologų draugijos atstovas papasakojo apie spalvinį roplių prisitaikymą, kurio dėka jie pasislepia ir apsisaugo nuo plėšrūnų. Jis išskyrė tris spalvinio prisitaikymo kategorijas: susilieti su aplinka, išskaidyti spalvas, arba išsiskirti itin ryškiomis spalvomis.

Iš naujo pasiraitovę rankoves, varlių ir roplių bičiuliai išgelbėjo nuo užžėlimo vieną pagrindinių medvarlių kūdrų – visai prie pat Kapčiamiesčio. Nors ir kaip ji medvarlių mėgstama, tačiau šiuo metų laiku iš čia jos išsivaikščiojusios, todėl talkininkams nepasirodė.  Tačiau čia jiems pavyko akis į akį susitikti kitas Dzūkijos retenybes – skiauterėtąjį tritoną ir česnakę. Padėję išgelbėti medvarlių, balinių vėžlių ir kitų roplių ir varliagyvių namus Lietuvoje, kitąmet talkos dalyviai sutarė gelbėti šiaurėje gyvenančių retų ropuonių namus – po metų susitiks Suomijoje arba Estijoje.

Ši veikla buvo įgyvendinta tarptautinio Šiaurės Ministrų Tarybos finansuojamo projekto „Šiaurės – Baltijos šalių apsikeitimas žiniomis apie vietinių bendruomenių įtraukimą į herpetofaunos apsaugą“ lėšomis.

Lietuvos gamtos fondo informacija. Martti Niskanen, Harald Nicolay nuotraukos.