(Patvinusi Pūsčios pelkė - Lietuvos gamtos fondo nuotr.)

XX a. viduryje Pūsčios pelkė buvo viena didžiausių Šiaurės Rytų Lietuvos aukštapelkių. Tačiau sovietmečiu nusausintoje pelkėje pradėta durpių kasyba truko 30 metų, o šių darbų pasekmės pastebimos iki šiol. Didelę dalį pažeistos pelkės užima plikų durpių dykros, kuriose negali įsikurti jokie augalai, ir natūralioms aukštapelkėms nebūdingi krūmai, medžiai.

 2000-aisiais Lietuvos gamtos fondo iniciatyva Pūsčios pelkėje pradėti hidrologinio režimo atkūrimo darbai – pastatyta 15 specialių užtūrų, sulaikančių vandenį ir patvenkti pelkės pakraščiai. Gamtotvarkos darbų rezultatai lėtai, bet ryškėja: rytiniuose pakraščiuose drėgmės prisotintas durpes jau padengė skaisčiai žalias kiminų kilimas.

Vis dėlto, visai pelkei atkurti dar reikia inovatyvių hidrologinio režimo atkūrimo priemonių. Nepaisant kelis dešimtmečius trukusios durpių gavybos, čia vis dar aptinkami aukštapelkėms būdingi bruožai, augalai ir gyvūnai. Pelkėje ir jos apylinkėse peri tetervinai, plėšriosios medšarkės, gervės, perkūno oželiai, stebimi baltieji kiškiai.

(Gervės pelkėje - Lietuvos gamtos fondo nuotr.)

Teritorijoje aptiktos 4 tipų Europos Bendrijos (EB) svarbos buveinės: 7120 Degradavusios aukštapelkės, 7150 Plikų durpių saidrynai, 7140 Tarpinės pelkės ir liūnai ir 91D0 *Pelkiniai miškai.

Tęsiant anksčiau pradėtus darbus ir įgyvendinant projekto LIFE „PEAT RESTORE“ užduotis, Pūsčios telmologiniame draustinyje nuo 2019-ųjų sausio iki kovo mėnesio 81 hektaro plote sudarytos sąlygos hidrologinio režimo atsikūrimui ir 32 hektarų plote iškirsta sumedėjusi augalija.

Krūmų ir ypač lapuočių medžių, įsigalėjimas anksčiau buvusiuose atviruose aukštapelkės plotuose yra akivaizdus pelkės hidrologinio režimo pažeidimo ir ekosistemos degradavimo požymis. Pažeistoje aukštapelkėje augantys medžiai ir krūmai spartina durpių klodo mineralizaciją bei išgarina daug drėgmės. Dėl to pažeistoje aukštapelkėje negali vešėti kiminai, žoliniai augalai ir puskrūmiai.

Pašalinti sumedėjusią augaliją reikia ne tik tam, kad būtų atkurtas hidrologinis režimas, bet ir kad būtų atkurtos aukštapelkėms būdingos atviros erdvės, tinkamos retiems pelkių paukščiams perėti. Pūsčios telmologiniame draustinyje iškirsti ūkiniu požiūriu nevertingi jaunuolynai, o po pelkės vidurį išsibarsčiusios brandesnių miškų salos liko nepaliestos. Kirtimo darbai atlikti rankiniu būdu, naudojant motorinius pjūklus ir krūmapjoves. Dalis medienos biomasės panaudota tvenkti numatytus sausinamuosius griovius. Medžių šakos tampa puikiu substratu kiminams pradėti augti.

Didžiausiu gamtotvarkos darbų iššūkiu tapo pelkės hidrologinio režimo atkūrimas. Dėl praeityje vykdytos pramoninės durpių gavybos, pelkė yra išvagota sausinimo griovių bei drenažo vamzdžių. Jų bendras ilgis siekia 35 km. Ir taip suniokotos pelkės reljefą ilgus metus toliau žalojo paviršinis vanduo, vėjas, po eksploatacijos palikti durpių kauburiai ir kelmų krūvos. Visos šios priežastys labai apsunkino hidrologinio režimo atkūrimą. Tačiau įmonės „Inžinerinis projektavimas“ specialistai, konsultuodamiesi su Lietuvos gamtos fondo atstovais, parengė hidrografinį projektą, kuriuo vadovaujantis įrengtos 65 iš durpių supiltos, 35 plastikinės ir 3 mišrios užtūros, daugiau nei 100 vietų sulaužyti senieji drenažo vamzdžiai.

Vietose, kur eksploatacijos pažeistas pelkės paviršius buvo itin nelygus įrengti paviršinio vandens nutekėjimą stabdantys pylimai iš vietinio grunto ir plastikinių spraustasienių. Iš viso įvairiose pelkės vietose įrengta 10 pylimų, kurių bendras ilgis 774 m, o vidutinis aukštis – 0,5m.

Šie atlikti darbai ne tik sukurs sąlygas pelkės ekosistemos atsikūrimui, bet ir sumažins į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Gamtotvarkos specialistai apskaičiavo, jog pakitus hidrologiniam režimui ir pakilus vandens lygiui per ateinančius dešimtmečius CO₂ emisijos iš  Pūsčios pelkės sumažės beveik 70 %.