Kristinos Žalnierukynaitės nuotr.

Šeštadienį Lietuvos gamtos fondo darbuotojai visus, kam rūpi ši unikali teritorija,  pakvietė į Kauno ąžuolyną.  Susitikimo metu vyko gamtotvarkos plane numatytų darbų pristatymas šalia S. Dariaus ir S. Girėno paminklo pastatytoje palapinėje, tačiau svarbiausias buvo pasivaikščiojimas po ąžuolyną, kurio metu buvo parodyta kur ir kodėl bus atliekami konkretūs darbai.

Kauno ąžuolynas – didžiausias Europos mieste. Ši vieta svarbi ne tik miesto gyventojams, bet ir nuo brandžių medžių priklausomoms  organizmų rūšims. Čia prie šimtamečių medžių prisiglaudusios auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos ąžuolines kepenos (Fistulina hepatica) ir kuokštinės grifolės (Grifola frondosa), į kamienus įsilipę krokiniai minkšteniai (Hapalopilus croceus), o drevėse slepiasi šio ąžuolyno pasididžiavimas – Lietuvoje ir visoje Europoje ypač griežtai saugomi niūriaspalviai auksavabaliai (Osmoderma eremita (barnabita)). Dėl išskirtinės reikšmės gamtai Kauno ąžuolynas yra paskelbtas Buveinių apsaugai svarbia teritorija. Todėl 2017–2019 m. Lietuvos gamtos fondas šiai teritorijai rengė gamtotvarkos planą – strateginį planavimo dokumentą, numatantį kokių priemonių turi būti imamasi, kad Kauno ąžuolyne esančios gamtinės vertybės išliktų. Šis gamtotvarkos planas 2019 m. balandį buvo patvirtintas Aplinkos ministro įsakymu.

Pasivaikščiojimo po Kauno ąžuolyną metu buvo aptariamos konkrečios problemos bei jų sprendimo būdai. Nors gamtotvarkos plano derinimas su visuomene vyko 2018 metų liepos 26 d., prieš pradėdami darbus Lietuvos gamtos fondo darbuotojai, suprasdami Kauno ąžuolyno ir kiekvieno mieste augančio medžio reikšmę, dar kartą norėjo informuoti visuomenę apie planuojamus darbus. Šį kartą susitikimas surengtas ne salėje, o pačiame Kauno ąžuolyne – juk kokios priemonės reikalingos konkretaus ąžuolo senolio ilgaamžiškumo užtikrinimui aiškiausiai matosi, kai žiūrima į patį ąžuolą senolį ir jo aplinką.   

Tarp parko ąžuolų vyrauja seni 100–320 metų medžiai, kurių kamieno skersmuo 100–160 cm. Istorinės nuotraukos byloja, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Kauno ąžuolynas labiau priminė stambiais medžiais apaugusią ganyklą nei didingą girią. Tokioje atviroje vietoje užaugę ąžuolai turi platesnę lają ir yra žemesni nei tankiame miške užaugę ąžuolai. Tačiau ilgainiui pasikeitus Kauno ąžuolyno žemėnaudai, ąžuolyne ėmė augti medeliai savaiminukai, tokie kaip liepos, klevai ir skroblai, o teritorijai tapus parku, buvo pasodintos iš Šiaurės Amerikos kilusios medžių rūšys, tokios kaip raudonieji ąžuolai, baltažiedės robinijos ir uosialapiai klevai. Tankėjant medynui, visi šie medeliai jau augo miško sąlygomis, siekdami saulės jie nesišakojo į plotį, bet augo aukštyn. Kai kurie jų išdygo tiesiai po plačiašakėmis senųjų ąžuolų lajomis ir praaugo jas. Kiti medžiai užstelbė senuosius ąžuolus iš šonų ir ėmė senoliams užstoti saulę. Senieji ąžuolai dėl saulės stygio prarado šakas, į kurias rėmėsi užaugę jauni medeliai, taip kai kurių senųjų ąžuolų lajos tapo nesimetriškos. Seniems ir drevėtiems medžiams, kurių kamienas nebestiprus, nesimetriška laja sukelia išvirtimo pavojų. Dauguma senųjų ąžuolų ėmė skursti dėl saulės trūkumo. O ir patiems senoliams šiuo metu reikia pagalbos dėl amžiaus, ankstesnio neprofesionalaus genėjimo, audinių žalojimo užbetonuojant dreves ar drevių išdeginimo.

Todėl Aplinkos ministrui patvirtinus Kauno ąžuolyno gamtotvarkos planą Lietuvos gamtos fondas sukvietė komisiją, kurią sudarė  Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Alvydas Gintaras, asociacijos „Žaliasis ąžuolynas“ pirmininkas profesorius Saulius Kaušinis ir Kauno miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Giedrė Birutė Rondamanskienė. Komisijoje buvo numatytas ir medžių priežiūros specialisto dalyvavimas. Šį Lietuvos gamtos fondo vykdytą pirkimą konkurso būdu laimėjo Lietuvos arboristų asociacijos direktorius Renaldas Žilinskas. Prie vertinimo prisidėjo dendrologė dr. Marija Tamkevičiūtė bei miškininkas Mindaugas Cedronas. Ši komisija įvertino būtiniausias priežiūros priemones 713 senųjų Kauno ąžuolyno ąžuolų, apžiūrėdama ir aprašydama kiekvieną medį.

​Mūsų nuomone, kiekvienas senas Kauno ąžuolyno medis yra labai vertingas, nepriklausomai nuo to, ar žmonėms jis atrodo estetiškai. Svarbiausias komisijos tikslas vertinant medžius senolius ir jiems kylančias grėsmes buvo kiekvieno senojo ąžuolo ir ąžuolyne augančių senųjų liepų išsaugojimas ir ilgaamžiškumo užtikrinimas. Taip pat atsižvelgta į parko lankytojų saugumo užtikrinimą siūlant trumpinti virš pagrindinių parko takų esančias negyvas šakas.  

Apžiūrėjus ir įvertinus senuosius medžius bei jų aplinką, komisija priėjo išvados, kad pagrindinės jiems reikalingos išsaugojimo priemonės yra:

- Ten, kur jaunesni medeliai tankiai apaugę senuosius, jaunųjų medelių pašalinimas iš polajo bei pietinės ąžuolų senolių pusės;

- Kai kurių senųjų ąžuolų lajų tvarkymas atstatant simetriškumą;

- Kai kuriems ąžuolams, kurių kamienas stipriai išdrevėjęs ir nebestiprus, lajos palengvinimas simetriškai genint viršutines šakas;

- Dinaminių ir statinių jungčių įrengimas sutvirtinant ąžuolus, kuriems iškyla didelė grėsmė, kad dalis  lajos išlūš;

- Sausų šakų trumpinimas ten, kur jos gali sukelti pavojų parko lankytojams;

- Mūro likučių iškrapštymas iš drevių ten, kur jis dar nėra pernelyg giliai įaugęs į medžio audinius;

- Didžiųjų drevių užtvėrimas grotelėmis, kad žmonės į jas nemestų šiukšlių;

- Priešgaisrinės signalizacijos įstatymas į didžiąsias dreves;

- Dirvožemio pagerinimas ir mulčiavimas ten, kur ąžuolų šaknys stipriai nutryptos parko lankytojų (šalia takų ar sporto aikštelių).

Šių priemonių taikymas ir buvo pristatytas šeštadienį susirinkusiems Kauno ąžuolyno ateitimi susirūpinusiems žmonėms. Į susitikimą atėję žmonės turėjo daug klausimų ir nuogąstavimų, todėl nei Lietuvos gamtos fondo specialistams, nei arboristui Renaldui Žilinskui nuobodžiauti neteko – virė intensyvios diskusijos ir renginys užtruko ilgiau nei planuota.

Vienas pagrindinių susirinkusiųjų rūpesčių buvo tai, ar specialistai besiruošiantys tvarkyti Kauno ąžuolyną turi užtektinai tam reikiamų žinių ir tinkamą kvalifikaciją. Atsakydama į šį nuogąstavimą, Lietuvos gamtos fondo projektų vadovė Dalia Bastytė-Cseh pristatė Lietuvos gamtos fondo specialistų daugiau nei 15 metų patirtį miškų ir juose gyvenančių retųjų rūšių apsaugos bei gamtotvarkos srityje. Ji taip pat užtikrino, kad Lietuvos gamtos fondas skelbdamas konkursą medžių priežiūros paslaugoms reikalauja ne tik patirties senų medžių priežiūros srityje, bet ir kvalifikaciją patvirtinančio tarptautinio EAC (Europos arboristikos tarybos) arba ISA (Tarptautinės arboristikos draugijos) sertifikato. Egzamino šiems sertifikatams gauti išlaikymas reikalauja plačių su medžių priežiūra susijusių žinių ir praktinių įgūdžių.  Šiuo metu tik trys arboristai Lietuvoje turi EAC išduotą sertifikatą, o tai yra žymiai mažiau nei kaimyninėse šalyse: Latvijoje yra 16 arboristų, turinčių šį sertifikatą, Lenkijoje – 98, o Čekijoje, šalyje su senomis ir stipriomis arborizmo tradicijomis, net 180 arboristų tokį sertifikatą. Tačiau Lietuva lenkia Baltarusiją, ten tokį sertifikatą turi tik vienas arboristas. Vienas iš Lietuvos gamtos fondo tikslų yra kelti medžių priežiūros ir arborizmo lygį Lietuvoje, todėl norėtume paskatinti Lietuvos medžių priežiūra užsiimančius specialistus pasitempti, laikyti EAC arba ISA egzaminą ir įgyti sertifikatą pripažįstamą visoje Europoje.

Taip pat šeštadienį Kauno ąžuolyne susirinkę žmonės rūpinosi, kad įvykdžius ąžuolyno tvarkymo darbus, sumažės šios teritorijos natūralumas. Juk Kauno ąžuolynas nuostabus ir tuo, kad tai – ir  parkas, ir miškas miesto viduryje. Gamtininkai puikiai supranta šio natūralumo vertę dvikojams ir daugiau kojų turintiems ąžuolyno lankytojams bei gyventojams. Dėl to gamtotvarkos plano rengėjai užtikrino, kad medžių tvarkymas vyks tik ten ir tik tiek, kur ir kiek yra būtina senųjų medžių kuo ilgesniam gyvavimui užtikrinti. Kaip seniems žmonėms reikia artimųjų, o kartais ir medicinos pagalbos, taip ir seniesiems medžiams kartais reikia specialistų pagalbos.