Nuo liepos 20-21 dienomis nugriauta pirmoji užtvanka Lietuvoje – Bražuolės upės užtvanka Neries regioniniame parke. Darbai pasibaigė neįtikėtinai greitai – sena, apirusi, niekam nepriklausanti ir jokios naudos neturėjusi užtvanka virto vos užkabinus. Šį projektą įgyvendino Lietuvos gamtos fondas, palaikomas tarptautinės organizacijos „Dam Removal Europe“. Vis daugiau tyrimų pasaulyje atskleidžia, jog užtvankos kenkia ne tik migruojančioms žuvims, tačiau daro didelę žalą visai ekosistemai. Tyrimus Bražuolės upėje vykdantis Gamtos tyrimų centro mokslininkas Saulius Stakėnas plačiau pasakoja, kaip keičiasi požiūris į užtvankas pasaulyje ir kokia yra nematoma jų žala.

S. Stakėnas Bražuolės upėje atlieka žuvų ir kitų vandens organizmų tyrimus prieš ir po užtvankos nugriovimo. Pasak mokslininko, Lietuvoje dar nėra atlikta panašių tyrimų, nes ši užtvanka – pirmoji nugriauta. Tačiau daugybė užsienio pavyzdžių įrodė, kad tokie darbai yra naudingi ne tik aplinkosaugine, tačiau ir ekonomine prasme – planai, jog užtvenkus upę galima švariai ir ekologiškai gaminti hidroenergiją jau subliūško tiek Europoje, tiek už Atlanto.

Užtvanka tarnaudavo brakonieriams – regioninio parko vadovė maldavo ją pašalinti

Projekto iniciatorė ir vadovė Karolina Žemyna Gurjazkaitė pasakojo, jog diskusijos dėl užtvankų daromos žalos Lietuvoje prasidėjo 2017-aisiais metais. Tuo metu įvyko senos Belmonto užtvankos avarija. Dauguma gamtosauginių institucijų svarstė, kad ją reikėtų nugriauti, tačiau užtvankai buvo suteiktas paveldo statusas ir ji buvo atstatyta. Tuomet kilo aktyvesnė diskusija, kiek iš tiesų mums reikia tokių statinių, užblokavusių upes daugybėje vietų.

„Atvyko užsienio ekspertai. Jų rekomendacija buvo pradėti nuo mažų žingsnelių. Įgyti patirties. Jei atsiversime Lietuvos užtvankų žemėlapį – šalis yra tarsi kulkomis suvarpyta. Todėl pradėjome tarptautinę lėšų rinkimo kampaniją ir iki griovimo darbų surinkome 15 tūkst. eurų,“ – sako K. Ž. Gurjazkaitė.

K. Gurjazkaitė, Salantų regioninio parko ekologas Antanas Kubilius, Aplinkos ministerijos kancleris Arminas Mockevičius. 

Bražuolės užtvankos nugriovimo renginyje kalbėjusi Neries regioninio parko direktorė Audronė Žičkutė prisiminė, kaip 2018-aisiais apžiūrinėdama parko teritoriją ties šia užtvanka išvydo kraupų reginį: ji buvo nutaškyra žuvų krauju, ikrais. Kai Aplinkos apsaugos departamentas pradėjo ieškoti bešeimininkės ir nedidelės užtvankos griovimui, A. Žičkutė jų maldavo imtis Bražuolės užtvankos.

„Dabar žuvims bus lengviau, o brakonieriams – sunkiau,“ – trumpai pašalintos užtvankos naudą įvardijo Neries regioninio parko direktorė.

Užtvankos griovimo projektą parengęs įmonės „Inžinerinis projektavimas“ hidroinžinierius Karolis Mickevičius prisipažino, jog visą savo karjerą statė užtvankas. Šįkart vieną iš jų turėjo nugriauti.

„Tai buvo tiesiog betono šiukšlių krūva saugomoje teritorijoje, negana to, kėlusi pavojų žmonių saugumui ir netgi gyvybei. Kaip hidrotechnikos statinys ji neatliko jokios funkcijos,“ – sakė K. Mickevičius.  

Remontuoti – keliasdešimt kartų brangiau, nei griauti

Renginyje kalbėjęs Gamtos tyrimų centro mokslininkas Saulius Stakėnas trumpai apžvelgė, kaip kilo užtvankų griovimo iniciatyvos už Atlanto ir Europoje.

„JAV Nacionalinė geografų draugija, leidžianti prestižinį žurnalą „National geographic“ yra viena pagrindinių judėjimo „Tūkstančio užtvankų pašalinimas“ narių. Leidinio žurnalistė Michelle Nijhui pastebėjo, kad dar prieš 25 metus užtvanką nugriauti buvo labai sunku – tam priešinosi tiek šalia gyvenantys žmonės, tiek vietos ir federalinė valdžia. Tačiau per ketvirtį amžiaus daug kas pasikeitė: įprastai užtvankų tarnavimo laikas iki kapitalinio remonto yra apie 100 metų, tad per tą laiką nemažai užtvankų JAV tapo avarinės būklės. Taip pat vėjo ir saulės energetika atpigo kelis kartus, o hidroenergija dėl gamtosauginių priemonių, pabrango. Išsamiais tyrimais buvo įrodyta hidroelektrinių daroma žala,“ – sakė S. Stakėnas.

 Per tiek metų pasikeitė ir visuomenės suvokimas apie gamtos apsaugą bei upių sistemos ekologiją.  Taip pat suvokta, kad, vertinant iš ilgalaikės perspektyvos, užtvankų remonto finansinė našta yra tiesiog per didelė.

„JAV iki 2050 metų planuojama nugriauti apie 36 000 užtvankų. Vienos vidutinio dydžio užtvankos nugriovimas kainuoja apie 500-600 tūkstančių EUR, o remontas arba avarinės būklės sutvarkymas šioje šalyje jau kainavo vidutiniškai apie 18 milijonų EUR vienai užtvankai. Taigi, ilgalaikėje perspektyvoje užtvankos nugriovimas sutaupo daugybę lėšų. Nenuostabu, kad ne tik JAV, bet ir kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse pastaraisiais metais stiprėja užtvankų griovimo tendencijos,“ – sakė mokslininkas.

Jis teigė, jog Gamtos tyrimų centras su malonumu įsitraukė į šį projektą, Bražuolėje atliko ichtiologinius tyrimus iki užtvankos griovimo ir atliks dar 5-erius metus po jo. 

Bražuolės vingis po užtvankos nugriovimo. Antano Kubiliaus nuotr. 

„Tada manau, ir bendruomenė, ir visi, kas dar abejoja užtvankų griovimu, patikės. Simboliška, jog žemiau užtvankos tirdami aptikome šlakio patelę, pasiruošusią neršti. Ji tarsi laukė, kol užtvanka bus pašalinta. Šlakių patelės retai būna tokios ankstyvos,“ – sakė mokslininkas.

Užtvankos sukuria domino efektą visoje ekosistemoje

Vakarų Europoje užtvankos griūna jau apie 15 metų – Ispanijoje ir  Prancūzijoje nugriauta  po kelis šimtus  šių gamtai kenkiančių statinių, didžiausios jų buvo virš 20 metrų aukščio. Vis tik kol kas dažniausiai griaunamos senos arba mažos užtvankos pastatytos ant gamtiniu požiūriu itin svarbių upių.

„Pastaraisiais metais mokslininkai įrodė, kad net ir pačios geriausios ir efektyviausios žuvų pralaidos niekada neatstoja natūralios upės, o pralaidų efektyvumas esant palankioms ir nepalankioms gamtinėms sąlygoms labai skiriasi. Dažnai esant nepalankioms sąlygoms žuvų pralaidų efektyvumas yra nulinis, todėl užtvankos gali kelti pavojų migruojančių žuvų išlikimui.  Naujausios studijos rodo, kad upių patvenkimas neigiamai veikia visą upių ekosistemą ir bioįvairovę. Dėl užtvankų sumažėję migruojančių žuvų ištekliai sukelia domino efektą ekosistemose ir gali neigiamai paveikti iš pirmo žvilgsnio visai su užtvanka visiškai nesusijusias gyvūnų rūšis. Pavyzdžiui dėl užtvankų netiesioginio poveikio daugelyje Švedijos upių baseinų išnyko Europoje saugoma gėlavandenė perluotė (Margaritifera margaritifera) – moliuskas. Panašių faktų pastaruoju metu atrandama vis daugiau ir svarstyklės  vis labiau svyra į užtvankų priešininkų pusę. Šimtaprocentinės  užtvankos daromos žalos kompensavimo dirbtinės priemonės dar niekas nėra įgyvendinęs,“ – sakė S. Stakėnas.

Neries regioninio parko vyriausioji specialistė Aušrinė Raudoniūtė, stovėdama buvusios užtvankos vietoje, susirinkusiems demonstravo, kokios lašišos yra sugautos Bražuolės upėje. Jos dugnas – žvyruotas, todėl itin tinkamas šioms žuvims neršti.

Taip pat aplink upelį auga 22 į Raudonąją knygą įrašytos augalų rūšys.

Neries regioninio parko atstovė Aušrinė Raudoniūtė rodo Bražuolės topografinį žemėlapį. A. Kubiliaus nuotr. 

„Čia mėgsta žvejoti ūdros, toliau esančiose atodangose urvelius išsirausia ir peri tulžiai. Bražuolė nuo aukštupio iki žemupio nužemėja net 6 metrus – tai dar vienas požymis, kodėl ją mėgsta lašišinės žuvys. Labai tikimės, kad užtvankos pašalinimas prisidės ir prie moliusko – ovaliosios geldutės populiacijos atsigavimo,“ – šypsodamasi rūšis, kurios atsigaus nuvirtus užtvankai vardijo A. Raudoniūtė.

Užtvankos griovimo istorija susidomėjo ir iš toliausiai atvykę Salantų regioninio parko atstovai. Jų užmojis – pašalinti ant Salanto upės esančią užtvanką, tačiau čia reikės sutelkti daug daugiau jėgų – užtvanka yra gana didelė ir ją nugriauti techniškai bus sudėtingiau. Tačiau pašalinus šią užtvanką būtų atvertas kelias dar daugiau lašišinių žuvų migruoti ir sėkmingai neršti Salanto upėje.