Pilkųjų ruonių populiacija Baltijos jūroje pradėjo sparčiai augti nuo 2000-ųjų metų. Kadangi šie smalsūs ir vandenyje itin vikrūs žinduoliai minta žuvimi, žvejai netruko pastebėti, kad dalis jų laimikio – be galvų arba apskritai likę tik kauleliai. Ruoniai taupo energiją, todėl žvejų tinklai jiems yra tarsi nemokamomis vaišėmis nukrautas stalas. Jie ne tik sugadindavo žvejų įrangą, tačiau kartais joje įsipainioję ir nuskęsdavo. Negana to, pastaraisiais metais ruonių elgesiu nepatenkintų žmonių pyktis virsdavo smurtu – Baltijos jūra per paskutinius dešimt metų yra išmetusi ruonių nupjautomis galvomis, šautinėmis žaizdomis šonuose ar kitokiomis, kurias galėjo padaryti tik žmogaus ranka. Lietuvos gamtos fondas, remiamas Lietuvos žemės ūkio ministerijos ir Europos žuvininkystės ir jūrinių reikalų fondo programos „Žvejų ir mokslininkų partnerystės“, ką tik užbaigė projektą, kuris teikia vilčių išspręsti šį įsisenėjusį konfliktą – kelioms priekrantės žvejų įmonėms padovanotos pontoninės gaudyklės, kurių ruoniai neįveikia.

Lietuvoje žvejams iki šiol buvo išmokamos kompensacijos už ruonių padarytą žalą, tačiau tai – tik laikinas sprendimas.  Ieškant ilgalaikio sprendimo, atsigręžta į modifikuotą įrangą, tai yra pontonines gaudykles. Tiesa, Lietuvoje iki šio pavasario jos nė karto nebuvo išbandytos.

Žvejai tikrina iš vandens iškeltą pontoninę gaudyklę, pastatytą Melnragės paplūdimio pakrantėje. Edmundo Greimo nuotr. 

Ruonių veiklos ženklus aptikdavo kas trečią žvejybą

Vilniaus universiteto mokslininkė ir Lietuvos gamtos fondo projekto vadovė Vaida Survilienė pirmiausia išanalizavo žvejų pildomus 2016-2020 metų žurnalus, kad įvertintų, kaip dažnai verslininkai pastebi ruonius ar praranda laimikį dėl jų veiklos.

Pasirinktos kelios įmonės, žvejojančios tiek pietinėje, tiek centrinėje, tiek šiaurinėje Baltijos jūros pakrantės dalyse. Iš susistemintų duomenų padaryta išvada, jog šiauriau žvejojančius ruoniai aplanko ir jų laimikį sužaloja dažniau.

Pastebėta koreliacija tarp tinklų ilgio ir ruonių daromos žalos, kitaip tariant, kuo ilgesni tinklai, tuo dažniau juos sudrasko ar žuvį iš jų išgaudo ruoniai. Mokslininkės sudarytas modelis netgi leidžia prognozuoti kokia tikimybė pamatyti ruonį arba jo veiklos padarinius esant tam tikram tinklų ilgiui. Pavyzdžiui, statant 500 m tinklų pamatyti ruonį tikimybė siekia beveik 30 %, tuo tarpu statant 3,5 km tinklų tikimybė išauga dvigubai – daugiau nei 60 %.

Įdomu tai, jog ruoniai daug dažniau pastebimi žiemą – tokiu metu jie kaupia energiją (ir riebaliukus) poravimosi laikotarpiui. Per visą tyrimo laikotarpį, tinklais žuvį gaudę žvejai maždaug kas trečio įrangos tikrinimo metu rasdavo ruonių sugadintos žuvies, o žvejojantys gaudyklėmis, rečiau – kas penktą kartą. Dažniausiai ruoniai iš tinklų ir gaudyklių traukė stintas, strimeles, menkes ir grundalus. Per vieną apsilankymą ruoniai dažniausiai sugadindavo iki 50 kilogramų žuvies, tačiau būta atvejų, kai žvejai rasdavo ir kelis šimtus kilogramų sugadinto laimikio.

Pontoninė gaudyklė. Roberto Staponkaus nuotr. 

Kaimynų patirtis nieko gera nežadėjo

Praėjusią vasarą gavę dvi Švedijos mokslininkų sukurtas pontonines gaudykles Lietuvos žvejai delsė jas nuleisti į jūrą, nes kaimynų patirtis nieko gera nežadėjo: Latvijoje tokia pat žvejybinė įranga buvo nuplauta ir sugadinta vos pirmą kartą įmerkus į jūrą. 

Kai latviams panaudoti gaudyklės nepavyko, Lietuvos gamtos fondo atstovas Robertas Staponkus kartu su projekte dalyvavusiais žvejais pirmiausia išvyko į Švedijos Žemės ūkio universitetą, kad geriau įsisavintų, kaip gaudykles naudoti ir kokių patobulinimų gali prireikti žvejojant Lietuvos pakrantėje.

Taip pat buvo aplankytas ir Baltijos jūros tyrimų institutas (Thünen Institute), Rostoke (Vokietija), kur gaudyklės naudojamos aplink Kriugeno salą. Šios šalies žvejai gaudyklę perkonstravo, sumažino jos aukštį nuo 3 metrų iki 1,8 metro. Panašių žvejybos įrankių gali prireikti Kuršių mariose, jei ruonių populiacija augs ir jie įsigudrins per sąsiaurį įplaukti ir į Kuršių marias.

Pontoninė gaudyklė neturi smailių kampų, o tai yra labai svarbu, atgrasant ruonį nuo lankymosi – nes jis gali lengvai užspeisti žuvį į tokį kampą. Įranga kabo jūros paviršiuje, galinėje gaudyklės dalyje yra maišas, o jo pradžioje – metalinis kvadratinis rėmas, padalintas stipriais trosais, pro kuriuos ruoniai niekaip negali įlįsti, o žuvys – praplaukia.

Gaudyklės gabaritai yra dideli, todėl sudėtingiausia ją transportuoti iki jūros ir nuleisti į vandenį. Kita vertus,  pati pontoninės gaudyklės konstrukcija yra lengva. Kai gaudyklė jau yra vandenyje, jos nuleidimas ir iškėlimas vyksta reguliuojant dviem valdikliais: pontonai pripučiami arba išleidžiami ir dėl to gaudyklė kyla į vandens paviršių, arba grimzta gilyn. Tai labai supaprastina visą gaudyklės iškėlimo procesą, kuris naudojant tradicines trunka ilgai ir reikalauja daug fizinių pastangų.

Laimikis – nuo vėjažuvių iki apželtakojo krabo

Per vasarą gausiausias pasitaikęs laimikis – pusė tonos žuvies vienu metu. Šiomis gaudyklėmis žvejai daugiausia pagavo grundalų (41 proc.), apie trečdalį laimikio sudarė bretlingis, penktadalį – vėjažuvės. Būtent šios rūšies žuvų bei bretlingių sugavimais gaudyklės pralenkė kitus žvejybos įrankius. Neįprasčiausias į gaudykles papuolęs laimikis – grėsmingai atrodantis apželtakojis krabas, kuris Baltijos jūroje yra invazinė rūšis. Žvejai teigia, kad laimikis – pakankamas, žuvis tokiame erdviame pontoninės gaudyklės venteryje ilgai išlieka gyvybinga, todėl ją galima tikrinti rečiau.

Pasak R. Staponkaus, švedai šiuo metu šias gaudykles bando pritaikyti žvejybai dugne. Šiek tiek daugiau modifikacijų prireiks ir Lietuvoje naudojamoms gaudyklėms.

Ant gaudyklių kabintos kameros, kurios leido stebėti, kaip žuvis keliauja gaudyklės įgerklio (įėjimo) link, kaip šalia jos elgiasi ruoniai. Rugpjūčio mėnesį, apie 7 valandą ryto gaudyklės pirmą kartą apžiūrėti atplaukė ir ruonis – pakankamai stambus subrendęs patinas. Jis apsilankė du kartus, kaskart prie įrangos užtruko apie 10 sekundžių, tačiau nė nebandė jos draskyti, o iškart pasitraukė.

Povandeninių kamerų užfiksuotas ruonis

Tokios gaudyklės su visais priedais kainuoja apie 20 000 eurų – maždaug trigubai brangiau, nei šiuo metu priekrantės žvejų naudojama įranga, tačiau jos leidžia apsaugoti Lietuvoje saugomus ruonius ir kartu žvejus nuo nuostolių. Tai pirmoji tokia įranga, išbandyta Lietuvos priekrantėje, tačiau Lietuvos gamtos fondo mokslininkai tikisi ir toliau tęsti tyrimus, kad Lietuvos priekrantė ne tik džiugintų ne tik mažas žvejų bendruomenes, bet ir taptų saugia žuvims ir ruoniams.