„Būtina užtikrinti, kad aplinką tausojantis ūkininkavimas galėtų būti ekonomiškai perspektyvus ir pelningas”, – neabejoja žemės ūkio srities ekspertas, mokslininkas ir praktikas Romualdas Zemeckis. Jo teigimu, būtina tvaraus ūkininkavimo sąlyga yra ne tik draugiškumas aplinkai, bet ir ekonominė nauda. Artėjant konkurso „Baltiją tausojantis ūkininkas“ paraiškų teikimo pabaigai, su R. Zemeckiu kalbamės tvaraus ūkininkavimo aktualijas.

Jau daugiau nei 30 metų esate susijęs su žemės ūkio sritimi. Kaip keičiasi ūkininkavimas Lietuvoje? Kokias bendras tendencijas pastebite?

Gyvenime viskas keičiasi. Mano profesinės karjeros metu pasikeitė trys santvarkos ir žemės ūkio politikos. Teko dirbti tarybinėje, nepriklausomoje, o dabar Lietuvai esant ES sudėtyje. Labai patobulėjo naudojama technika ir technologijos, išaugo augalų derlingumas, gyvulininkystės produktyvumas ir produkcijos kokybė. Tačiau nuo to ūkininkui lengviau nepasidarė, nes kartu išaugo konkurencija vidaus ir užsienio rinkose, įvairūs kokybiniai, aplinkosauginiai reikalavimai, susikūrė įvairių įstaigų, siūlančių pagalbą ar kontroliuojančių veiklą, skaičius, reikia vis daugiau žinių ne tik renkantis efektyviausias technologijas, bet ir vartotojų poreikius. Išgyventi ir sėkmingai ūkininkauti sugeba tik patys stipriausi, kiti šios veiklos atsisako, o, norėdami išlaikyti ryšį su žemės ūkiu, pereina dirbti konsultantais, vadybininkais, valdininkais, bando turimas žinias panaudoti politikoje.

Ar ūkininkavimas ir tvarumas, draugiškumas aplinkai yra lengvai suderinami dalykai?

Žemės ūkis užima unikalią vietą Lietuvos, kaip ir visos Europos Sąjungos visuomenės, aplinkos ir ekonomikos šerdis. Žemės ūkio veiklą palaiko geros aplinkos sąlygos, leidžiančios ūkininkams naudotis gamtos ištekliais, gaminti produkciją ir užsidirbti pragyvenimui. Savo ruožtu, žemės ūkio lėšomis remiamos ūkininkų šeimos ir kaimo bendruomenės, o žemės ūkio produktų gamyba – visa visuomenė. Todėl Europos Sąjungos bendrojoje žemės ūkio politikoje (BŽŪP) derinami socialiniai, ekonominiai ir aplinkosaugos požiūriai, siekiant tvarios ES žemės ūkio sistemos. Tolesnių veiksmų šioje srityje bus imtasi būsimoje BŽŪP, kuri bus grindžiama nauja ir platesnio užmojo žaliąja struktūra. Tai yra visos ES politikos kryptis, kuri bus įgyvendinama ir Lietuvoje.

Kokias pagrindines problemas reikėtų spręsti, norint ūkininkauti tvariau?

Nuo Lietuvos narystės ES pradžios žemės ūkio kartu su maisto perdirbamąja pramone makroekonominiai rodikliai gerėjo. Tačiau, kaip rodo Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslininkų atlikta analizė, pastaraisiais metais į gamybos apimčių didinimą ir eksportą orientuota gamybos strategija ne tik nepadėjo gerinti ūkių ekonominių rezultatų, bet dar ir didino veiklos riziką perteklinės žemės ūkio produkcijos pasiūlos globalioje rinkoje ir klimato kaitos iššūkių sąlygomis. Pagaliau ne tik mokslininkams, bet ir politikams bei ūkininkams tampa akivaizdu, kad reikia ieškoti naujų veiksnių, kurie ūkininkavimą daro pelningą. Darbo našumas Lietuvos žemės ūkyje gerokai atsilieka nuo ES šalių vidurkio, eksporte vyrauja žaliavos, o aukštos pridėtinės vertės produktų gaminama ir eksportuojama mažai. Tai neigiamai veikia ūkių pajamas.

Lietuva yra maža šalis, todėl reikėtų siekti ne gamybos apimčių didinimo, bet orientuotis gaminti aukščiausios kokybės produkciją, kuri turi paklausą ir galima gauti gerą kainą. Pavyzdžiui, dauguma žino šveicariškų prekių, ypač laikrodžių kokybę. Žino, kad jie brangūs, bet perka. Lietuvai reikėtų siekti panašaus tarptautinio pripažinimo dėl gaminamų žemės ūkio ir maisto produktų. Vartotojai darosi vis reiklesni ne tik galutinei produkto kokybei, skoniui bei išvaizdai, bet ir naudojamam gamybos būdui. Į mūsų gaminamų produktų pirkėją, kad ir kas jis ar ji būtų, reikia žiūrėti kaip į artimą draugą ar net šeimos narį. Juk savo vaikams stengiamės duoti tik geriausią maistą. Tikiu, kad keičiant gamybos būdą ir požiūrį, ne tik didės ūkių pajamos, bet ir bus labiau tausojama aplinka.

R. Zemeckis su dukra Sofija

Kalbant apie tvarų ūkininkavimą, kokios šalys yra pasaulio lyderės? Kokių gerųjų pavyzdžių galėtume pasimokyti?

Gyvybingi ūkiai yra žemės ūkio pagrindas. Negalėdamas užtikrinti stabilių ir pelningų pajamų, bet koks ūkis negalėtų gaminti produktų ir teikti paslaugų visuomenei. Todėl būtina turėti ir priemonių ūkių ekonominiam gyvybingumui užtikrinti. Jos turi būti tvarios ir orientuotos į tai, kaip turimi gamtos ištekliai gali būti veiksmingai bei atsakingai naudojami, siekiant užtikrinti deramą gyvenimą, nepakenkiant aplinkai. Tvari žemės ūkio sistema priklauso nuo aktyvių ir iniciatyvių ūkininkų, todėl būtina užtikrinti, kad aplinką tausojantis ūkininkavimas galėtų būti ekonomiškai perspektyvus ir pelningas. Visos ekonomiškai išsivysčiusios šalys dažniausiai yra ir tvaraus ūkininkavimo lyderės.

Kaip Lietuva atrodo šiame kontekste? Ar Lietuvos ūkininkams labiau pradeda rūpėti darna su gamta?

To reikėtų klausti pačių ūkininkų. Be to, rūpestis ir konkretūs veiksmai yra skirtingi dalykai: man kažkas gali rūpėti, bet aš nieko dėl to nedarysiu. Viso sektoriaus, o kartu ir ūkio tvarumą sudaro socialinis, ekonominis ir aplinkosaugos kriterijai. Mano supratimu, rūpestis gamta gal ir didėja, ypač tose srityse, kur gaunama finansinė parama, yra teisės aktų įpareigojimai ar vartotojai moka aukštesnę kainą už pagamintą produkciją. Kad ir kaip Lietuvos ar kitos šalies ūkininkui rūpėtų darna su gamta, daugiausiai įtakos turės ūkio ekonominiai rodikliai.

Esate komisijos, kuri rinks konkurso „Baltiją tausojantis ūkininkas“ nacionalinį laimėtoją, narys. Dalyviai kviečiami teikti paraiškas iki balandžio 30 d. konkurso internetiniame puslapyje baltijosukininkas.com. Kaip manote, ar šis ir panašūs konkursai gali paskatinti tvaresnį ūkininkavimą?

Labai smagu, kad tokie konkursai vyksta, ir tikiu, kad jie gali tapti tam tikru paskatu pasidžiaugti jau nuveiktais darbais, pasidalinti patirtimi bei judėti tolyn. Visgi norėčiau, kad darbas šioje srityje būtų nuolatinis, nenutrūkstamas, o tvarus ūkininkavimas būtų plačiau nušviečiamas, geriau suprantamas visuomenei.