Rugsėjo 12–14 dienomis Lietuvoje lankėsi Europos Sąjungos LIFE programos projektų monitoringo (NEEMO) ekspertas dr. Janas Sliva ir tarptautinio projekto LIFE Peat Restore partneriai iš Vokietijos (Gamtos ir biologinės įvairovės išsaugojimo sąjungos – NABU), Lenkijos (Lenkijos gamtininkų klubo – Klub Przyrodników), Latvijos (Latvijos universiteto) ir Estijos (Talino universiteto). Vizito metu aplankytos keturios projekto LIFE Peat Restore vietovės Lietuvoje: atkuriamos Amalvos (Marijampolės r.), Sacharos (Rokiškio r.) ir Pūsčios (Zarasų r.) pelkės bei eksperimentinis kiminų ir kitų aukštapelkinių augalų laukas vis dar veikiančiame Aukštumalos durpyne (Šilutės r.).

Išvykų į gamtinius objektus metu pristatytos pelkių ekologinių sąlygų pagerinimui, o tuo pačiu ir klimato kaitos švelninimui pritaikytos gamtotvarkos priemonės: sumedėjusios augalijos šalinimas (retinimas, atžalų, technologiniai bei biologinės įvairovės kirtimai), sausinimo griovių tvenkimas, įrengiant įvairių konstrukcijų užtūras, skirtas lietaus ir sniego tirpsmo vandens sulaikymui atkuriamose pelkėse.

Projektą įgyvendinantys Lietuvos gamtos fondo specialistai pasidžiaugė įgyvendintų veiklų sėkme ir prisiminė iškilusius iššūkius bei atrastus optimaliausius sprendimus. Kartu  su svečiais iš užsienio prieita prie išvados, kad visos atkuriamos pelkės Lietuvoje yra labiausiai  pažeistos žmogaus ūkinės veiklos (sausinimo bei durpių kasybos), palyginus su pelkėmis, atkuriamomis kitose projekto partnerių šalyse (išskyrus Lenkiją). Dėl šios priežasties minimalių gamtotvarkos priemonių Lietuvoje nebeužteko.

Greičiausiai iš įgyvendintų sprendimų galima pastebėti pakilusį pelkės vandens lygį. Šis pokytis palaipsniui prisideda prie tipingos pelkėms augalinės dangos formavimosi. Susiformavę nauji vandens telkiniai (vandens kupini sausinimo grioviai) net ir sausomis vasaromis tampa puikia buveine varliagyviams ir kai kurių rūšių vabzdžiams veistis, o ką jau kalbėti apie labiausiai drėgmę mėgstančius kiminus, kuriems tinka grioviuose sukrautos kirtimo atliekos (pvz., šakos). Po kirtimų ar sumedėjusios augalijos retinimo atsivėrusias erdves lanko ir atvirų pelkių paukščiai.

Žmogaus pažeistoms pelkėms atsigauti reikės dar ne vieno dešimtmečio, bet atlikti gamtotvarkos darbai, sugrąžinę joms gyvybiškai reikalingą vandenį, yra tarsi donoro kraujas daug kraujo praradusiam ligoniui. Šiuo atveju „ligonio“ ateitį nulems ne tik gamtiniai veiksniai (ypač meteorologinės sąlygos), bet ir greta gyvenančio žmogaus požiūris į pelkes: tik naudoti ar tausoti ir saugoti.

Natūralios ir atkurtos pelkės gali pradžiuginti vietinius gyventojus ir lankytojus gamtos gėrybėmis, praskaidrinti dieną grožiu ir kvapais, valyti vandenį ir net orą. Itin aktualu – pelkės gali ir pristabdyti klimato kaitą. Tik natūralios ir gyvybingos pelkės gali būti ilgametėmis ir patikimomis organinėmis anglies saugyklomis. Jose fotosintezės metu sukaupta organinė anglis durpių pavidalu bus saugoma dar ne vieną tūkstantmetį. Štai dėl ko pelkės yra vienos iš svarbiausių ekosistemų, reikšmingai prisidedančių prie stabilaus klimato išsaugojimo.

Pasitelkus šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijų iš pažeistų bei atkuriamų pelkių vertinimo metodą (GEST) nustatytas projekto LIFE Peat Restore poveikis klimato kaitos švelninimui. Lietuvoje atkūrus apie 400 ha sausinimo pažeistų durpynų, per artimiausius 30 metų ŠESD emisijos iš jų sumažės 70 % (nuo 7640 t iki 2310 t CO2 ekvivalento per metus).

Ilgainiui atsikuriančios Lietuvos pelkės ir vėl kaups organinę anglį, t. y. tausos mūsų klimatą ir saugos mūsų gyvenamąją aplinką.