Varnėnų švilpesį galima išgirsti ir rudenį
Apie varnėnus pasakoti labiau tiktų pavasarį, kada jau nuo seno yra įprasta kelti inkilus ir taip pasitikti sugrįžtančius paukščius. O kokiam gi kitam paukščiui, jei ne varnėnui, yra daugiausiai prikelta inkilų mūsų soduose, parkuose ar net kiemuose – juk smagu, kai tavo iškeltame inkile apsigyvenęs varnėnas saulėtą pavasario dieną melodingai švilpauja, tarsi atsidėkodamas už gautą būstą. Vasarą, ritantis ir augant jaunikliams, giesmės nutyla, ne iki jų tada varnėnams, reikia šeimyną išmaitinti. Bet pasišvilpavimui laiko dar lieka – bėginėdami po pievą ir gaudydami ten pasislėpusius įvairiausius vabzdžius, varnėnai tarsi patys su savimi pasikalbėdami švilpteli, cirkteli, čiaukšteli. Ir tik rudenį, kai dauguma Lietuvoje gyvenančių paukščių ruošiasi ar net pakeliui į šiltus kraštus, vėl galima išgirsti varnėnų čiulbėjimą. Argi ne stebuklas?! Saulėtą dieną rudeninės šalnos ryškiomis spalvomis nudažytame medyje tupi varnėnas ir linksmai švilpauja, visai kaip pavasarį! Būtent toks neįprastas mums visiems žinomo paukščio elgesys šiuo metų laiku ir paskatino daugiau papasakoti apie varnėnus.
Pirmieji inkilų gyventojai
Varnėno plačiau pristatinėti tikrai nereikia. Tai daugumai ne kartą matytas ir pažįstamas, juodas su daugybe šviesių smulkių dėmelių paukštis, labai dažnai apsigyvenantis šalia žmonių. Bet ne visuomet taip buvo. Kažkada varnėnai buvo miškų paukščiai, lizdus sukantys išpuvusiose ar kitų paukščių iškaltose medžių kiaurymėse – uoksuose. Dėl jų tarp paukščių visada buvo didelė konkurencija, lizdams sukti reikėjo pastoviai ieškoti naujų vietų. Ir varnėnai rado.
Europoje žmonės pradėjo galvoti, kaip prisivilioti paukščius arčiau namų, ir sumanė keletą variantų – garsiajame italų gamtininko U. Aldrovandi veikale „Ornitologija“, išleistame 1599 metais, rašoma: „Kaip aš girdėjau, olandai varnėnams gamina net dirbtines lizdavietes, (...), kurias vietine tarme vadina Spraewe-potten, t.y. indai varnėnams“. Šiais laikais šie „indai varnėnams“ vadinami inkilais, tačiau tuo metu jų paskirtis nebuvo tokia kilni kaip šiais laikais ir tarnavo kitiems tikslams. Gal ir sunku patikėti, bet tuo metu žmonės varnėnų jauniklius naudojo maistui ir inkilai buvo geras būdas delikatesą gauti be didesnių pastangų. Taip pamažu varnėnai persikėlė arčiau žmonių, nors dalis šių paukščių dar ir dabar mielai kuriasi miškuose, paupiuose, miškų kirtimuose – visur ten, kur gali aptikti tinkamų uoksų.
Sumaišė metų laikus?
Kaip ten bebūtų su pirmine inkilų paskirtimi, šiais laikais mes turime būti dėkingi už idėją ir galimybę apgyvendinti paukščius arčiau namų ir mėgautis jų giesme. Kaip žinia, pavasarį giedančio patinėlio giesmė yra skirta ne mūsų ausiai pamaloninti, o patelei prisivilioti. O kam tuomet skirta rudeninė giesmė? Nejau varnėnai sumaišo metų laikus?
Profesorius Tadas Ivanauskas tokį varnėnų elgesį aiškino tuo, kad iki rudens varnėnai pereina visus fiziologinio ritmo etapus: anksti pavasarį išauginę vaikus, išsišeria ir gerai maitindamiesi greitai atsigauna nuo tėviškų rūpesčių. Ir jei tik pasitaiko šiltas ir saulėtas ruduo, pabunda jų veisimosi instinktas, kuris turėtų atsirasti tik pavasarį, sugrįžus iš šiltų kraštų. Tik šaltos naktys atvėsina jų aistrą, o štai šiltesniuose Europos kraštuose varnėnai rudenį vis dėlto spėja sudėti kiaušinius ir išperėti jauniklius.
Apie ką skamba varnėnų giesmė?
Ar žinote, kad mėgaudamiesi varnėnų čiulbėjimu iš tiesų mes klausomės įvairių aplinkos garsų? Originali varnėno dalis giesmėje yra tik staigus garsus švilptelėjimas. Geriau įsiklausius į šio paukščio švilpavimą, galima išgirsti tai, ką pats paukštis girdėjo šalia inkilo – pravažiuojantį dviratį, besišnekančius žmones, katės kniaukimą, strazdo giesmės fragmentą, varlių kurkimą, ugniagesių automobilio sireną ir pan. Teko skaityti spaudoje, kad viename Anglijos parke buvo sudėtinga naudotis mobiliuoju telefonu, nes tuo metu visų pamėgtąją „Nokia“ telefono melodiją išmoko varnėnai ir visas parkas aidėjo nuo šių „skambučių“.
Taip pat yra versija, kad originalusis varnėnų švilpimas taip pat yra išmoktas. Kai kurie XIX – XX a. gamtininkai teigia, kad anksčiau vežikai arklius ragindavo labai panašiu ir ypatingai stipriu švilpimu. Žinant, kad arklių traukiamos karietos bei vežimai buvo naudojamos ne vieną amžių, galima kelti versiją, kad varnėnams ilgą laiką pamėgdžiojant arkliams paraginti vežikų naudotą švilpimą, jis tapo neatsiejama jų giesmės dalimi, perduodama iš kartos į kartą.
Uogas soduose puola ne Lietuvos varnėnai
Ne visuomet varnėnai yra minimi geru žodžiu. Ne kartą yra tekę girdėti skundžiantis, kad taip globoti ir mylėti varnėnai prieš išskrisdami „atsidėkoja“ nulesdami vyšnias ir trešnes, tačiau tai ne tiesa. Lietuvoje perėjusių varnėnų jaunikliai į šiltuosius kraštus susiruošia jau birželio mėnesį, vos palikę inkilus ir šiek tiek sustiprėję. Jų tėvai užsibūna kiek ilgiau, tačiau tikrai nelaukia, kol prinoks derlius mūsų soduose. Vasarą mūsų trešnes ir vyšnias puola iš šiaurinių platumų – Estijos ar šiaurinės Latvijos atklydę varnėnai, o mūsiškiai tuo metu, galima sakyti, vyšnias lesa jau Vokietijoje.
O štai Italijoje būna metų, kai varnėnai tampa tikra katastrofa. Būna metai, kai į Apeninų pusiasalį rudenį susirenka tokie milžiniški šių paukščių būriai, kad ne tik išlesa viską, ką tik gali surasti, bet per juos miestuose be lietsargio vaikščioti tampa neįmanoma – kaipmat būsi varnėnų baltai padabintas. O po medžiais pastatyti automobiliai per naktį būna padengti baltu sluoksniu. Tokie paukščių antplūdžiai pridaro ne tik didelių finansinių nuostolių, bet nepataisomos žalos unikaliems istoriniams architektūros paminklams.
Įspūdingas sinchroniškumas
Migruojančių varnėnų būrius rudenį galima pamatyti ir Lietuvoje. Tiesa, ne tokius įspūdingus, kaip prie Viduržemio jūros, tačiau ne ką mažiau įdomius. Ar atkreipėte dėmesį, kaip tas didelis būrys sinchroniškai skraido, tarsi kažkas jiems vadovautų, tarsi atskiri paukščiai būtų valdomi „kolektyvinio proto“? Tokio skrydžio metu būryje kiekvienas vieno paukščio judesys paveikia ir visus kitus paukščius, tarsi jie visi būtų labai glaudžiai susiję. Galima daryti išvadą, kad kai varnėnų būrys veikia tarsi jis būtų vienas kūnas, jis yra pasirengęs akimirksniu reaguoti į kelyje pasitaikiusias kliūtis ar galimus pavojus, pavyzdžiui, netikėtai skrydžio kely pastebėtą medį ar pasirodžiusį žmogų. Kaip varnėnams tai pavyksta padaryti, kol kas lieka paslaptis. Tad štai kokie neįtikėtinai paslaptingi gali būti mums visiems gerai pažįstami varnėnai.
Straipsnio ir nuotraukų autorius - Remigijus Karpuška.