Paukščių lesinimas: kada pradėti ir kaip tai daryti teisingai?

2011-10-10 | Temos: paukščiai, gamtinė įvairovė

Šiltuoju metų laiku paukščiai sugeba pasirūpinti maistu patys, tad juos dažnas prisimename tik prasidėjus pirmiesiems šaltukams. Norėdami padėti žiemoti likusiems paukščiams puolame juos lesinti. Deja, nežinodami, kaip teisingai tai daryti, galime šiems ne pagelbėti, o tik pakenkti ar net pražudyti. Tad nors už lango kol kas dar ruduo ir sparnuočiams maisto netrūksta, verta prisiminti svarbiausias paukščių lesinimo taisykles.

Būtina lesinti reguliariai

Laukinių paukščių lesinti negalima šiltuoju metų laiku – vėlyvą pavasarį, vasarą ar ankstyvą rudenį. Šiuo laikotarpiu maisto jie susiranda patys. Kai kurių žmonių pomėgis lesinti dažniausiai miestų teritorijose gyvenančias antis ar gulbes šiems paukščiams tik kenkia. Žmonių įprastai siūlomi duonos gaminiai nėra pilnavertis maistas vandens paukščiams, be to, jie pripranta gauti maisto ir stojus šalčiams nesiruošia išskristi, kaip tai daro kiti jų giminaičiai. Vandens telkiniui pamažu užšąlant, žmonių prijaukinti paukščiai neskuba pasitraukti, todėl neretai ir įšala į ledą.

Kada šaltuoju metų laiku pradėti lesinti paukščius ir kada nustoti tai darius, konkretaus laiko nėra. Tai priklauso nuo oro sąlygų ir paukščių galimybių susirasti maisto, nes žiemos kiekvienais metais būna skirtingos: vienais metais jos prasideda ir baigiasi anksčiau, kitais – vėliau.

Tačiau, jei sugalvojote pradėti lesinti paukščius, svarbiausia, ką turite žinoti, kad tai daryti būtina reguliariai. Jei abejojate, ar galėsite tęsti visą žiemą be pertraukų, geriau išvis nepradėkite lesinti. Tai pagrindinė paukščių globos taisyklė, kurią reikia žinoti dar prieš įrengiant lesyklą ar pasirenkant lesinimo vietą. Gali pasirodyti, kad ji skamba per daug rūsčiai, tačiau realybė yra tokia.

Jūs įrengiate lesyklą, lesinate paukščius, paukščiai pripranta toje vietoje pastoviai surasti maisto ir reguliariai lankosi. O dabar įsivaizduokite tokią situaciją: yra nustatyta, kad per vieną žiemos naktį, esant 10 laipsnių šalčio temperatūrai, visų taip mylima ir bene dažniausiai lesyklas lankanti didžioji zylė netenka 10 proc. savo svorio. Pagrindine tai riebalai, kurie sudeginami pastoviai kūno temperatūrai palaikyti. Šiam nuostoliui kompensuoti paukštis skuba ten, kur pastoviai randa maisto, t.y. į jūsų lesyklą. Ir ką jam daryti, kai lesyklą randa tuščią? Jis, greičiausiai, kurį laiką lauks kur nors netoli ir galiausiai jam teks dar papildomai sunaudoti energijos (sudeginti riebalų) naujiems maisto šaltiniams ieškoti. O žiemos diena tokia trumpa...

Įvertinkite savo galimybes

Paukščių lesinimas žiemą yra jiems reali pagalba išgyventi šį sunkųjį metų laiką. Tačiau neretai nutinka taip, kad gražus žmonių noras padėti pernelyg žmonėmis pasitikėjusiems paukščiams virsta mirtinais spąstais, kaip taip atsitiko kurapkoms šaltą 1937 - 1938 metų žiemą Klaipėdos krašte. Tuo metu Ventės rage paukščius stebėjęs Mikas Posingis profesoriui Tadui Ivanauskui pranešė, kad gruodžio mėnesį prie marių susirinko apie 3000 kurapkų būrys. Dalis paukščių patraukė į pietus, o dalis liko. Gelbėdamas į bėdą patekusius paukščius, M.Posingis ėmė lesinti paukščius avižomis ir miežiais. Daugelis ūkininkų, vedami gerų norų, taip pat pradėjo lesinti kurapkas, tačiau nepajėgė išmaitinti tūkstantinių šių paukščių būrių ir neišgalėdami aukoti tokių grūdų kiekių, labdarystę nutraukė... Vien tais metais Klaipėdos krašte nuo šalčio ir bado žuvo apie 8 - 10 tūkstančių kurapkų.

Kad lesykla būtų saugi

Jei esate tikri, kad galėsite globoti paukščius visą žiemą, nepavesite jų, ir pasiryžote įrengti jiems lesyklą, pasirūpinkite, kad ji būtų saugi. Tai ypatingai aktualu ant žemės įrengtoms įvairių tipų lesykloms, o daugiabučių namų balkonuose ir palangėse pritvirtintoms praktiškai negalioja.

Kadangi žiema yra sunkus metas ne tik smulkiems sparnuočiams, bet ir plėšrūnams, natūralu, kad prie lesyklų susidarančios paukščių sankaupos labai vilioja įvairius plėšrūnus. Čia galima pamatyti užsižiopsojusio paukštelio tykant įvairaus plauko kates, retkarčiais net virš mieste įrengtų lesyklų prasuka paukštvanagiai.

Norint lesyklas lankančius paukščius apsaugoti nuo kačių ir kitų panašiu būdu medžiojančių plėšrūnų, nereikėtų jų iškelti prie pat žemės (išskyrus kai kurių tipų specialias lesyklas, kurias būtina įrengti praktiškai ant pačios žemės), tvirtinti ant tvorų, pirmų namo aukštų palangių, medžio šakų, t.y. tokiose vietose, kurios, pavyzdžiui, katėms, yra patogios pasiekti ar nepastebimai prisėlinti.

Taip pat labai svarbu, kad lesyklos nebūtų uždengtos, o turėtų laisvą priskridimo - nuskridimo erdvę bent iš dviejų pusių. Tuomet iškilus pavojui iš vienos pusės, paukščiai gali pasišalinti per kitą. Negalima pamiršti ir šių plėšrūnų medžioklės būdo: katė paukščių gali tykoti gana ilgą laiką, nors paukščiai ją ir mato. Tuomet vyksta tarsi savotiškas kantrybės išbandymas, kas pirmas neišlaikys: ar katei kantrybė baigsis ir ji pasitrauks, ar paukščius įveiks badas ir jie, nepaisydami akivaizdaus pavojaus, bandys atskristi į lesyklą. Tokiu atveju paukščiams labai pagelbsti ne vienos, o kelių lesyklų įrengimas. Jei prie vienos medžioja katė, paukščiai gali maitintis kitoje.

Norint lesinamus paukščius apsaugoti nuo plėšriųjų paukščių, patartina lesyklas įrenginėti šalia krūmų, ir, pageidautina, kuo tankesnių. Tuomet pavojaus akimirką pasprukę iš lesyklos paukščiai turi kur gana saugiai pasislėpti.

Taip pat reiktų pasistengti apsaugoti lesyklas ir nuo varninių paukščių (kuosų, varnų) bei uolinių karvelių, kurie paprastai vadinami tiesiog balandžiais. Varniniai yra gana įžūlūs paukščiai, kurie pakankamai gerai prisitaikė išgyventi žiemą ir sugeba patys susirasti maisto. Šių paukščių apsilankymas lesykloje paprastai baigiasi visų tuo metu ten esančių atsargų sulesimu ir smulkiesiems sparnuočiams lesalo praktiškai nelieka. Efektyviausia priemonė apsisaugoti nuo šių paukščių yra apriboti į lesyklas galinčių įskristi paukščių dydį. Tai galima padaryti prie mažesnių lesyklų didesnių įskridimo angų prikalant paprasčiausias medines juosteles ir taip apriboti į vidų galinčių patekti paukščių dydį, o didesnėms, pvz., stacionarioms lesykloms, tinkamiausias stambių akių tinklas, pro kurį smulkesni sparnuočiai gali patekti į vidų. Šis tinklas taip pat puikiai paukščius apsaugo ir nuo kačių išpuolių.

 

 

Kuo lesinti?

Labai svarbu, kad lesyklose paukščiams pateikiamas lesalas nebūtų sūdytas, supelijęs, supuvęs ar surūgęs, pažeistas parazitų. Taip pat negalima naudoti chemikalais apdorotų grūdų ar sėklų. Paukščiai, genami bado, dažniausiai tokių produktų neatsisako, tačiau taip pat neretai toks pasivaišinimas pasibaigia jų mirtimi. Pavojinga ir juoda ruginė duona – ji blogai virškinama, neretai surūgsta paukščio gurklyje.

Vienas iš populiariausių ir visiems prieinamiausių produktų, yra nelukštentos saulėgrąžos. Renkantis saulėgrąžas būtina atkreipti dėmesį į jų lukštus. Jei juose yra matomos skylutės, tai reiškia, kad jų branduoliai jau pažeisti kirmėlaičių ir paukščiams lesinti nebetinka. Be saulėgrąžų paukščiams labai naudingos linų ir spygliuočių medžių sėklos, nesūdyti lašiniai, taukai, varškė, kruopos, aliejuje mirkytas pyragas, obuoliai, virti ryžiai, avižiniai dribsniai. Taip pat tinka sėmenys, aguonos, avižos, pelai, sorų kruopos, kukurūzų grūdai, arbūzų, melionų ir moliūgų sėklos, tik pastarųjų nepatartina naudoti per didesnius šalčius, nes įšalusių paukščiai nesugeba išaižyti. Tinka įvairių piktžolių sėklos – balandų, dilgėlių, dagių, varnalėšų ar kibių. Piktžolių sėklos tinkamos lesinimui būna kelis mėnesius, tad jų atsargų kaupti neverta. Lesyklose galima palikti susmulkintą kietai virtą kiaušinį, virtas bulves.

Paukščiams galima pasiūlyti ir specialiai paruoštų gaminių – „paukščių pyragų“. Tai kelių ar keliolikos produktų mišiniai, tarpusavyje suklijuoti taukais ar kitais riebiais produktais. Jiems gaminti griežtų normų nėra, tačiau būtinai turi būti riešutai arba (ir) saulėgrąžos, kurie yra vertingiausi maisto produktai paukščiams, bei taukai, sviestas arba margarinas, kurie ne tik maistingi produktai, bet ir šaldami suklijuoja visą pyragą į vientisą masę. Tokio pyrago paruošimas labai paprastas. Aukštame inde ištirpdomi taukai (margarinas, sviestas), suberiami riešutai (saulėgrąžos) ir kiti komponentai, viskas išmaišoma, supilama į polietileninį maišelį, suformuojama rutulio forma, maišelis užrišamas ir įdedamas į šaldytuvą. Pyragui sušalus, jis iš maišelio perkeliamas į tinklelį ir pakabinamas lauke.

Lietuvos gamtos fondo informacija. Straipsnio ir nuotraukų autorius - Remigijus Karpuška.