Žiemiškos pėdsekių klajonės Biržų girioje

2013-01-21

Užklupusios pūgos neišblaškė pėdsekių noro pažinti, kas nubėgo miško takeliu. Audringas gruodžio vidurio šeštadienio rytas gero nežadėjo: dangus maišėsi su žeme, o geras šeimininkas šuns laukan nevijo. Antrajai grupei, vykusiai į mišką praėjusį savaitgalį, pasisekė labiau, bet vis tiek žnaibėsi rimtas šaltukas. Tačiau tai netapo kliūtimi ištvermingiausiems pėdsekiams išsiaiškinti, kas gyvena Biržų girioje.

Pirmojo žieminio pėdsekių žygio metu (gruodžio 15-16 d.) nepabūgusieji blogo oro buvo apdovanoti išskirtiniu dėmesiu ­– beveik kiekvienu kursų dalyviu rūpinosi individualus vadovas: 9 vadovai tarp 22 žygio dalyvių. Leistis į užpustytą girią su savo transporto priemonėmis buvo daugiau nei drąsu, tad savo automobilius palikę nakvynės vietoje į girios glūdumą pėdsekiai leidosi dviem mikroautobusais.

Pirmąją dieną 9 pėdsekių grupės buvo išbarstytos šiaurinėje Biržų girios dalyje. Nors iš Vilniaus pėdsekiai išvažiavo anksti, trumpa žiemos diena netruko apniukti ir teko kiūtinti atgal į stovyklą nespėjus apžiūrėti visų vietovių. Pėdsekystės kursų dalyviai mokėsi ne tik pažinti pavienius pėdsakus, tačiau ir atskirti keli žvėrys pripėdavo užpustytus miško takelius bei jų judėjimo kryptį – fiksuota, iš kurio miško kvartalo žvėrys atėjo, kur nuėjo. Pūga ne tik netrukdė, bet net padėjo skaičiuoti pėdsakus: seni pėdsakai neklaidino pėdsekių ir leido tiksliai suskaičiuoti po mišką klajojančius žvėris.

Voverės pėdsakas. Autorius – Indrė Barškutytė

Antrąją žygio dieną į girią nukakti buvo dar sunkiau – ant miško keliukų susiformavo nepravažiuojamos sniego kopos. Tad palikus automobilius prie pagrindinio kelio iki girios teko eiti pėsčiomis. Pasak pėdsekystės kursų vadovo Andrejaus Gaidamavičiaus, pirmoji žieminė išvyka buvo daugiau nei ekstremali – ir oro sąlygomis, ir miške patirtais nuotykiais.

Uralinė pelėda. Autorius – Ingrida Meškinytė

Antroji grupė Biržų girią naršė sausio 19-20 dienomis. Šįkart pėdsekių būrelis buvo negausus (14 žmonių), tad pasidalinę į tris grupeles pėdsekiai ėmėsi žvėrių apskaitos. Vienai grupelei itin pasisekė: jai nė kiek nesibaidydama pozavo Biržų girios įžymybė ­– uralinė pelėda. Kita grupelė aptiko 4 vilkų pėdsakus, tik per kilometrą nutolusius nuo Latvijos sienos. Pasak Andrejaus Gaidamavičiaus, šie vilkai gali būti atklydę iš kaimyninės Latvijos, nes Biržų girioje vilkų gerokai praretėję ­– šią žiemą Biržų miškų urėdijoje sumedžioti 8 iš 10 vilkų, kurie čia buvo pastebėti atliekant apskaitą pavasarį. Ankstesnė pėdsekių grupė per dvi žygio dienas vilkų visai nepastebėjo, tad didelių vilčių nepuoselėjo ir antrojo žygio dalyviai.

Vilko pėdsakas. Autorius - Andrejus Gaidamavičius

Nedžiugina ir tai, kad per abu žieminius pėdsekių žygius pavyko užfiksuoti tik vienos lūšies pėdsakus. Dar ne taip seniai, prieš dešimtmetį, pasak A. Gaidamavičiaus, lūšių Biržų girioje buvo itin gausu. Netrūksta Biržų girioje smulkiųjų žvėrelių – lapių, miškinių kiaunių, šermuonėlių, žebenkščių, daug jų pėdsakų aptiko ir pažinti išmoko naujieji pėdsekiai. Tačiau stambieji plėšrūnai, kuriais nuo seno garsėjo vienintelė Lietuvoje lapuočių giria, apnyko. Lieka viltis, kad naujoji apmokytų pėdsekių karta ne tik geriau pažins miško gyventojus, bet ir padės juos išsaugoti.

 

Lietuvos gamtos fondo informacija, Ingridos Meškinytės nuotraukos.