Neblėstanti diskusija dėl valstybinių miškų privatizavimo kelia didelį Lietuvos gamtos fondo susirūpinimą.

Nors matome nesprendžiamų ir net atvirai ignoruojamų gamtosauginių problemų valstybiniuose miškuose, organizacija palaiko būtent valstybinę miškų nuosavybę ir naudojimą.

Tai lemia daug priežasčių. Pirmiausia,i valstybiniai miškai tvarkomi pagal ilgalaikiu naudojimu pagrįstus ir reguliariai atnaujinamus miškotvarkos planus. Siūlantys privatizuoti ūkinės paskirties, o valstybei palikti tik saugomose teritorijose esančius miškus, turi vieną tikslą – didinti kirtimų intensyvumą Lietuvos miškuose. Gamtosauginiu požiūriu tai nepateisinami planai. Vien tik saugomos teritorijos niekada neužtikrins ilgalaikio Lietuvos miškų biologinės įvairovės išsaugojimo. Ūkiniai miškai sudaro 70% visų miškų, todėl gamtinių vertybių apsauga ir tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimas tiesiogiai priklausys nuo to, kaip bus ūkininkaujama juose.

2004 metais baigtas visų Lietuvos valstybinių miškų sertifikavimas pagal FSC standarto reikalavimus, kuris pripažįstamas visame pasaulyje. Dėl FSC sertifikavimo urėdijos savanoriškai įsipareigojo vykdyti papildomus įsipareigojimus negu reikalauja nacionaliniai įstatymai, ypač, gamtos apsaugos ir visuomenės gerovės užtikrinimo srityse. Valstybiniuose miškuose dar veikia į Lietuvos Raudonąją knygą įtrauktas rūšis ir ES Buveinių direktyvos miško buveines saugantys įstatymai. Dėl pastaraisiais metais įsivyravusių tendencijų, tik juose valstybė gali įgyvendinti gamtosauginę politiką. Paskutinius keletą metų jos finansuoja, įrengia ir prižiūri pažintinius takus, rekreacinius objektus miškuose. Kasmet urėdijos į valstybės biudžetą sumoka beveik 100 mln. litų įvairių mokesčių. Valstybiniai miškai yra svarbiausias ir patikimas žaliavos tiekėjas Lietuvos medienos pramonei.

Dabar vykdomas privačių miškų tvarkymas Lietuvoje kelia nerimą. Jei nedraudžia įstatymai ir kirtimų taisyklės, dauguma privačių miško valdų nukertamos plynai, vos sutvarkius nuosavybės dokumentus ir gavus reikiamus leidimus. Nėra mechanizmo užtikrinančio ilgalaikį privačių miškų naudojimą, nors jie jau dabar užima daugiau nei trečdalį, o baigus žemės gražinimą ir privatizaciją, sudarys beveik pusę Lietuvos miškų. Gamtosauginių įstatymų nepaisymas yra šiuo metu vyraujanti tendencija, nes atsakingos institucijos vis dar neefektyviai užtikrina šių teisės aktų įgyvendinimą. Privačiuose miškuose, skirtingai nei valstybiniuose, retųjų rūšių apsauga – greičiau išimtis nei taisyklė. Kitaip tariant, saugomų buveinių, rūšių likimas miškų savininkams rūpi tiek, kiek valstybė pajėgsi skirti lėšų kompensacijoms už ūkinės veiklos ribojimus.

Nuo 2003 metų nėra renkama informacija apie privačių miškų savininkų sumokėtus mokesčius valstybei už parduotą medieną. Šiandien neįmanoma nustatyti ar įplaukos į valstybės biudžetą yra adekvačios iš privačių miškų parduodamam medienos kiekiui, todėl negalima tinkamai įvertinti ar valstybinių miškų privatizavimas būtų tikrai naudingas šaliai.

Visų Lietuvos gamtos fondo dabar atliekamų ir planuojamų darbų tikslas - atsakingas Lietuvos miškų naudojimas ir tvarkymas, ne imituojant, o aktyviai siekiant suderinti pelningą veiklą, miško aplinkos ir biologinės įvairovės išsaugojimą bei visuomenės poreikių tenkinimą. Lietuvos gamtos fondas kviečia visas suinteresuotas institucijas, organizacijas ir asmenis pripažinti ir spręsti miškų sektoriaus problemas atvirose diskusijose, ieškant kompromisų ir bendradarbiaujant.