Kviečiame į paskaitą apie sumaniuosius balinius vėžlius

2014-04-17

Nors įprastai vėžliai – šiltesniųjų kraštų gyventojai, baliniai vėžliai (Emys orbicularis L.) sumaniai prisitaikė išgyventi šiauresniuose regionuose. Įdomu, kaip šie negreiti, tačiau sumanūs, dzūkų „gelažinėmis varlėmis“ vadinami gyvūnai sugebėjo prisitaikyti prie mūsų aplinkos bei klimato sąlygų? Kviečiame į pirmojo Lietuvoje balinių vėžlių ekologijos tyrinėtojo Evaldo Snieškaus paskaitą, kuri vyks balandžio 23 d. 17 valandą VU Gamtos mokslų fakulteto Biofizikos (242) auditorijoje.

Labai svarbus vėžlio išlikimui yra šarvas. Jis ne tik apsaugo vėžlį nuo mechaninio sužalojimo, bet ir perspėja apie besiartinantį pavojų, padeda greičiau kaupti šilumą. Pasikliauti savo nepriekaištinga uosle bei regėjimu vėžlys gali ir vandenyje, ir sausumoje. Unikalus balinio vėžlio gebėjimas išgyventi su minimaliu deguonies kiekiu, leidžia jam kurį laiką nekvėpuoti – reikiamą deguonies kiekį jis gali tiesiog difuzijos metodu išgauti iš vandens.

Vėžlys, kaip tikras kraštovaizdžio žinovas, geba tinkamai išnaudoti jam palankias vietovės ypatybes. Pavyzdžiui, durpingose pelkėse, aplink senus apipuvusius tamsius iš vandens kyšančius kelmus ir rąstus, kurie pavasarį greičiau įšyla ir aplink juos visų pirma atitirpsta ledas – itin mėgiamos vėžlių žiemojimo vietos.

Stebina, kad dar nenutirpus sniegui ir ledui, baliniai vėžliai jau ropščiasi ant kelmų, rąstigalių ir šildosi prieš saulutę. Tai – apdairi poravimosi strategija. Būtinybė kaupti ir taupyti energiją vėžlius verčia apdairiai apgalvoti savo elgesį ir nešvaistyti energijos veltui. Pavyzdžiui, kad pavasarį nereikėtų vaikytis patelių tarp ledų, patinai dar iš rudens susirenka žiemoti šalia jų. Pabudę pirmieji, užima labiausiai įšildomas vietas – kad iki pasirodant patelėms sukauptų pakankamai energijos poravimuisi. Norėdamas sužavėti savo išrinktąją vėžlys turės įrodyti savo pranašumą prieš konkurentus.

Itin rūpestingai vėžliai renkasi ir vietą kiaušiniams dėti – neretai tam, kad rastų pačią tinkamiausią vietą, nukeliauja kilometrą ar net daugiau. Vėžlė nešildo padėtų kiaušinių, todėl, kad iš jų išsiristų vėžliukai, reikalingos ypatingos vietovės sąlygos – kiaušinius vėžlės įprastai deda pietinės pusės šlaite, įšildomame saulės. Kad išsiristų vėžliukai, grunto temperatūra turi būti 10 laipsnių aukštesnė už aplinkos temperatūrą. Patelės dešimtmečiais keliauja į tas pačias vietas.

Dėl melioracijos ir netausojančio žemės ūkio sunaikinus didelius vėžlių mitybos plotus, šiaurinių arealų vėžliai taip pat rado išeitį: vasarą jie neretai nukeliauja atokiau nuo žiemaviečių, susiranda laikinus vandens telkinius, kuriuose gausu vėžlių mėgstamo maisto – bestuburių ir varliagyvių (žiemojimui tokie telkiniai netinkami, nes vasaros pabaigoje išdžiūsta).

Vėžliai dažniausiai gyvena grupėse, todėl labai svarbi hierarchijos strategija: stipriausieji gauna tinkamiausias šildymosi vietas, daugiau maisto, galimybę poruotis. Savo viršenybę gyvūnai išreiškia galvos, kaklo padėtimi, pražiotais nasrais. Net ką tik išsiritę vėžliukai jau reikšmingai riečia savo kaklus, rodydami, kad iš jų išaugs tikri lyderiai.

Išsiaiškinti, su patinu ar patele susitikote, galite vos pažvelgę baliniam vėžliui į akis: patelių akių rainelės rudos arba gelsvos, patinų – rudos arba oranžinės. Šarvas taip pat skirtingas: patelių apatinis šarvas lygus, o patinų – įdubęs; viršutinis šarvas – patelių aukštas, o patinų lygus. Galiausiai, galima pasikliauti uodega: jei trumputė, prieš jus patelė, jei ilga – patinas. Patelės, vieną kartą susiporavusios su patinu, savo vidaus lytiniuose organuose susikaupusius spermatozoidus gali išlaikyti iki ketverių metų. Tai joms leidžia, kurį laiką, dėti apvaisintus kiaušinius net ir tada, kai patinų nebelieka.

Iki 100 metų šie ilgaamžiai išgyvena ir todėl, kad naudojasi labai išvystyta apsaugos nuo plėšrūnų strategija. Vėžliai puikiai jaučia grunto virpesius, kuriuos sustiprina šarvas, ir po vandeniu sklindančius virpesius. Kad apsidraustų nuo netikėtų pavojų, net išropoję iš vandens vėžliai laiko į vandenį panardintus vienos kojos pirštus ar uodegos galiuką.

Evaldo Snieškaus informacija, Žydrūno Sinkevičiaus nuotrauka.