Gelbstimas retas vandens augalas – plėšrūnas

2014-12-03

Pūslėtoji aldrūnė (Aldrovanda vesiculosa) – itin retas ir unikalus vabzdžiaėdis vandens augalas, kuriam didžiulę grėsmę kelia žmogaus sukeliami buveinių pokyčiai: vandens telkinių eutrofikacija (užžėlimas), vandens režimo pokyčiai, vandens ir krantų augalijos pertvarkymas. Rūžo ežere (Ignalinos r.) esanti didžiausia Lietuvoje šio unikalaus augalo augavietė gelbstima nuo užžėlimo. Įgyvendindamas Aplinkos ministerijos užsakymą Lietuvos gamtos fondas siekia atkurti  rūšiai palankias buveinės sąlygas ir taip išsaugoti gyvybingą pūslėtosios aldrūnės populiaciją.

Pūslėtoji aldrūnė paplitusi visų klimato juostų žemyniniuose vandenyse, tačiau visame areale reta, daugelyje vietų išnykusi. Lietuvoje yra šiaurinė pūslėtosios aldrūnės paplitimo riba, todėl šis augalas itin jautrus aplinkos pokyčiams. Šio augalo augavietė Rūžo ežere (Ignalinos r. ) yra didžiausia ne tik Lietuvoje, tačiau ir viena didžiausių visoje Europoje. Iš viso čia auga apie 100 000 šių retų vandens augalų – plėšrūnų, kurių ilgis siekia 10 cm.

Šis į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas augalas auga seklių užpelkėjusių ežerų uždumblėjusiose įlankose ir pratakose tarp ežerų. „NATURA 2000“ teritorija šiaurinėje Rūžo ežero dalyje, kurioje paplitusi pūslėtoji aldrūnė, yra smarkiai užpelkėjusi.  Į ežerą įtekantis Rūžo upelis, kuriame paplitęs šis augalas, taip pat smarkiai užžėlęs, aldrūnei augti tinkamos properšos užželia. Šie pokyčiai buveinėje kelia grėsmę rūšies išlikimui.

2010 m. tyrimų duomenimis, Rūžo ežero įlankos dalis – pagrindinis aldrūnės buveinės plotas sudaro 4,7 ha ir tęsiasi apie 700 m. Toliau nepraplaukiama ir praktiškai neprieinama užpelkėjusi Rūžo upelio vaga su gausiomis properšomis, tinkamomis aldrūnei augti, tęsiasi dar apie 650 m. Atkurti rūšiai palankias buveinės sąlygas – išvalyti užželiančias ežero ir upelio dalis pradėta lapkričio viduryje, nes tik tuomet oro ir vandens temperatūra nukrito tiek, kad augalas susiruošė žiemoti – sufomavo vadinamuosius turijonus (pakitę viršūniniai pumpurai) ir nusileido į dugną. Vykdant darbus tokiu metu užtikrinama, kad nebus pakenkta pačiam augalui.

„Kaip ir daugelis ežerų, Ružo ežeras dėl eutrofikacijos proceso seklėja ir užanka. Sovietmečiu vystytas intensyvus žemės ūkis stipriai paspartino šiuos procesus. Šis kadaise pratakus buvęs ežeras dabar jau keletą metų yra nepraplaukiamas valtimi. Atlikti darbai, kad ežeras vėl būtų pratakus“, - pasakoja darbus koordinuojantis Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Alvydas Gintaras.

Aldrūnė dažniausiai laikosi tarp plūduriuojančių augalų (lūgnių, lelijų, plūdžių) arba vandens telkinių pakrantėse augančių aukštųjų augalų bendrijose. Šie augalai sukuria tinkamas sąlygas aldrūnei augti, tačiau, kai šių augalų vandens telkinyje užauga per daug, jie gali nustelbti šį retą augalą. Taip pat ir silpnai įsišaknijančių augalų – menturinės plunksnalapės, plunksnalapės griovenės, strėlialapės papliauškos, mažojo šiurpio bendrijos arba plūduriuojančios santalkos yra svarbios pūslėtosios aldrūnės augavietės. Aldrūnei tinkamos sąlygos yra tuomet, kai vandens augalai dengia nuo 30 proc. iki 60 proc. vandens paviršiaus.

„Ežero atkūrimo darbai vyksta keliais etapais: visų pirma šalinamos lugnių šaknys, kurias paprastai iškelia besimaitinantys bebrai ar ondatros, taip pradėdami formuoti kinius. Šios šaknys yra specialia įranga surenkamos ir išvežamos į krantą, iš kur bus išvežtos kompostuoti. Ten, kur ežeras jau visai užakęs, paviršiaus augalija yra susmulkinama, išgraibstoma  ir išgabenama į krantą“,- pasakoja Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Alvydas Gintaras.

Iš viso tvarkant augavietę 4,7 ha vandens telkinio plote buvo pašalinti plūduriuojančių lūgnių šakniastiebių ir helofitų sąžalynai, 1,8 ha plote pašalintos sumedėjusios atžalos ir žolinė helofitų augalija. Siekiant ateityje išvengti ežero užakimo, mažinama bebrų populiacija.

Lietuvos gamtos fondo informacija ir nuotraukos