Nuo seno žmones supęs pasaulis, jo reiškiniai, augalai ir gyvūnai formavo žmonių pasaulėvaizdį. Gyvūnai, artimiausi žmogui iš visos jo aplinkos, turėjo ypatingą reikšmę ir dažnai būdavo mitologizuojami. Ryškiausią mitinį krūvį įgydavo tie gyvūnai, kurie būdavo arba labai arti žmogaus (naminiai paukščiai, gyvuliai), arba iš laukinio pasaulio, tačiau keliantys grėsmę (gyvatės, vilkai), arba šalia žmonių gyvenantys, bet savo „kenkėjiška“ veikla sukuriantys santykius su žmonėmis (pelės, žvirbliai), arba tie, kurie turėdavo kokių nors ryškių savybių – būdavo išskirtinės išvaizdos, šokuodavo, būdavo greiti, galėdavo gyventi tiek vandenyje, tiek sausumoje, tiek ore, tiek ant žemės, skleisdavo ypatingus garsus ir pan. (boružė, kiškis, rupūžė, varlė, gegutė ir kt.). 

VU Etnologijos krypties doktorantė Vita Dzekčioriūtė kviečia susipažinti su beuodegių varliagyvių mitine raiška tradicinėje lietuvių pasaulėjautoje. 

Tradicinėje lietuvių kultūroje gausu su rupūžėmis bei varlėmis susijusių papročių ir tikėjimų. Visi jie atspindi šių varliagyvių išvaizdos, elgesio ir fiziologijos ypatumus. Dėl rupūžių ir varlių artimumo kai kurie su jomis susiję tikėjimai sutampa, tačiau daugeliu atvejų galima pastebėti ryškią skirtį tarp rupūžių ir varlių mitinės prasmės žmonių sąmonėje.

Nepaisant to, kad rupūžės yra žmogui naudingi, augalų kenkėjus naikinantys gyvūnai, buvo įprasta jas sieti su blogosiomis galiomis. Matyt, tam didelę įtaką turėjo jų išskirtinė grėsminga išvaizda, rauplėta oda, judėjimo ypatybės (jos dažniau ropoja, negu šokuoja) ir aktyvumas vakarais bei naktimis. Visoje Lietuvoje buvo paplitusios sakmės apie milžiniškas rupūžes, kurios išžinda karvių pieną.[1] Buvo tikima, kad pasivertusios rupūžėmis pieną iš karvių gali atimti raganos.[2] Taip pat yra pasakojimų, kuriuose rupūžės, gyvendamos po trobos grindimis arba tupėdamos ant miegančio žmogaus krūtinės, jį susargdina ir atima gyvybę.[3] Kad rupūžė atstovauja blogio sričiai, gerai atspindi tikėjimai, kuriuose sakoma: kad rupūžę ar gyvatę užmuši, tai velns verkia, o kad varlę užmuši, tai velns juokias, o saulė verkia [4]. Taip pat yra sakmių, kuriose Dievas sukuria šokuojančią varlę, o rupūžė yra Dievą mėgdžiojančio velnio rezultatas.[5] Nepaisant to, kad rupūžės ir varlės yra panašios, jos kai kuo ir skiriasi. Varlių oda yra lygi, jos ne ropoja, o šokinėja, dažnai būna aktyvios dieną bei vakare ir šiaip žmogaus akiai jos yra malonesnės negu rupūžės. Visi šie skirtumai ir suformuoja žmonių mitinėje pasaulėjautoje matomą varlių ir rupūžių priešpriešą.

Siauresnėse tradicinės kultūros srityse – meteorologijoje ir medicinoje varlės ir rupūžės yra ypač svarbios. Pagal jų elgesį dažnai būdavo sudaromos ilgalaikės ir trumpalaikės orų prognozės. Ilgalaikės prognozės, pavyzdžiui: jei pirmą sykį varlę pamatai vandeny, bus lietinga vasara[6], veikiausiai ne visada pasitvirtindavo, tačiau trumpalaikės – atspindinčios greitus oro pokyčius – prognozės galėdavo būti tikslios. Kaip ir kitiems gyvūnams – vabzdžiams, kai kuriems paukščiams, ropliams – rupūžėms ir varlėms prieš lietų būdingas suaktyvėjimas. Rupūžės išlenda iš savo slėptuvių, varlės daugiau šokinėja, nutolsta nuo vandens šaltinių, ir vienos, ir kitos dažnai kurkia. Tačiau palyginus XX a. pradžioje Panevėžio apylinkėse biologo, pedagogo ir etnologo Jurgio Elisono surinktus tradicinės meteorologijos tikėjimus matosi, kad varlės orų spėjimuose buvo daug svarbesnės negu rupūžės. Jos buvo suvokiamos tarsi savotiškos vandens kaupėjos. Prieš lietų varlės didėja – esti riebios [7]. Taip pat dažnai minima, kad jos tampa tamsesnės nei įprasta.[8] Šis sukauptas atmosferinis vanduo gali būti išlaisvintas varlę užmušus. Tai atspindi jau anksčiau minėtas tikėjimas, kad po tokio elgesio su varle saulė verkia.[9]

Kitaip negu tradicinėje meteorologijoje, etnomedicinoje rupūžės yra svarbesnės už varles. Rupūžės dažnai būdavo tapatinamos su blogosiomis galiomis, tad galima manyti, kad būtent todėl jos, kaip galingesnės už varles, etnomedicinoje būdavo naudojamos dažniau. Rupūžėmis būdavo gydomi ir žmonės, ir gyvuliai. Gyva, džiovinta malta rupūže, jos degtinės antpilu, nuoviru, krauju buvo bandoma įveikti daugybę ligų – skarlatiną[10], anginą[11], karpas[12], alkoholizmą[13], nuomarį[14], vėžį[15].

Gydant žmones arba gyvulius varlėmis svarbiausios jų savybės yra ne kokios nors antgamtinės galios, kaip rupūžių atveju, o šaltakraujiškumas. Didžioji varlėmis gydomų ligų dalis vienaip ar kitaip yra susijusi su karščiu. Prie tos vietos, kur įgėlusi gyvatė[16], arba tvinkinio[17] dedama gyva varlė. Ji savo kūnu ištraukia karštį. Gyva varle taip pat trinamos nušašusios lūpos[18]  ir strazdanotas veidas[19]. Gyvą varlę duodavo praryti karvėms, kai joms būdavo skrandžio uždegimas.[20] Varlių degtinės užpilu būdavo gydomas pleuritas.[21]

Varlių ir rupūžių pasitelkimas įvairioms praktinėms veikloms tradicinėje lietuvių kultūroje yra neatsiejamas nuo jų mitinio įprasminimo. Vis dėlto bene įdomiausias yra su jokiomis panašiomis veiklomis nesusijęs varlių-vaikų mitinis vaizdinys. Visoje Lietuvoje (ir ne tik) paplitęs aiškinimas mažiems vaikams, kad naujagimius atnešąs gandras sietinas su žmogaus atsiradimo iš vandens tikėjimais. Šiuos tikėjimus gerai atsispindi ir XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios pasakymai, kad kaimuose naujagimius priiminėdavusios „bobutės“ juos ištraukdavusios, sužvejodavusios iš artimiausio vandens telkinio.[22] Daug kur žinomi tikėjimai, kad netoliese besisukiojantis gandras gali lemti vestuves arba šeimos pagausėjimą.[23] Maži vaikai turi bendrų savybių su varlėmis – jie dažnai būna šlapi, skleidžia neartikuliuotus garsus, juda nekoordinuotais judesiais. Todėl nenuostabu, kad maži vaikai būdavo vadinami varlėmis, varliais, varliūkščiais, varlėnais, varlėkais ir pan.[24] Augdamas vaikas pamažu praranda varlėms būdingas savybes. Todėl paauglių ar net jaunuolių vadinimas varlėmis, norint pabrėžti jų nebrandumą, turi jau visai kitą – sumenkinančiąją prasmę.

Iš aptartų tikėjimų ir mitinių vaizdinių matome, kad beuodegiai varliagyviai – varlės ir rupūžės buvo svarbi žmogaus aplinkos dalis tradicinėje lietuvių kultūroje. Nepaisant to, kad kartais rupūžės būdavo suvokiamos kaip pakenkti galintys padarai, jų gydomųjų galių pasitelkimas etnomedicinoje rodo žmogaus vidinio pasaulėvaizdžio ir aplinkos vientisumą.

[1] Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas: 1930 (36); 1935 (25).

[2] Laumių dovanos:lietuvių mitologinės sakmės. Paruošė Norbertas Vėlius. Vilnius, 1979, p. 217.

[3] Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas: 3240 (18); 4638 (14).

[4] Juodoji knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius, 2004, p. 255, Nr. 369.

[5] Lietuvių liaudies sakmės 1. Sudarė Jonas Balys. Kaunas, 1940, p. 44, Nr. 128; Lietuviškos pasakos. Surinko Jonas Basanavičius, II. Vilnius, 2003, p. 27.

[6] Mūsų tautosaka. Red. prof. V. Krėvė-Mickevičius. Kaunas, 1932,  Nr. 5, p. 58, Nr. 561.

[7] Mūsų tautosaka. Red. prof. V. Krėvė-Mickevičius. Kaunas, 1932,  Nr. 5, p. 57, Nr. 534.

[8] Mūsų tautosaka. Red. prof. V. Krėvė-Mickevičius. Kaunas, 1932,  Nr. 5, p. 57, Nr. 535, Nr. 536.

[9] Juodoji knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius, 2004, p. 255, Nr. 369.

[10] Vaičiulytė Alma. Liaudies medicina. Obeliai. Kriaunos. Vilnius, 1998, p. 538–582, cit. p. 543.

[11] Mažeikienė Rita. Liaudies medicina. Plateliai. Vilnius, 1999, p. 534 – 557, cit. p. 536–537.

[12] Trimakas Ramūnas. Liaudies medicinos tradicijos Širvintų apylinkėse. Širvintos. Vilnius, 2000. p. 537–542., cit. p. 540.

[13] Mūsų tautosaka. Red. prof. V. Krėvė-Mickevičius. Kaunas, 1932,  Nr. 5, p. 55, Nr. 505.

[14] Vaičiulytė Alma. Liaudies medicina. Obeliai. Kriaunos. Vilnius, 1998, p. 538–582, cit. p. 550.

[15] Vaičiulytė Alma. Liaudies medicina. Obeliai. Kriaunos. Vilnius, 1998, p. 538–582, cit. p. 552.

[16] Mūsų tautosaka. Red. prof. V. Krėvė-Mickevičius. Kaunas, 1931,  Nr. 3, p. 121.

[17] Vaičiulytė Alma. Liaudies medicina. Obeliai. Kriaunos. Vilnius, 1998, p. 538–582, cit. p. 553.

[18] Daunys Stasys Liaudies medicina Papilės valsčiuje. Gimtasai kraštas. Šiauliai, 1941,  Nr. 1–2, p. 142 – 144, cit. p. 143.

[19] Dulaitienė-Glemžaitė Elvyra. Kupiškėnų senovė. Vilnius, 1958, p. 410.

[20] Tauta ir žodis. Kaunas, 1926, Nr. 4, p. 478.

[21] Bikulčienė Laimutė. Iš liaudies medicinos. Širvintos. Vilnius, 2000, p. 542–544, cit. p. 544.

[22] Paukštytė Rasa. Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime XIX a. pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje. Vilnius, 1999, p. 59–60.

[23]Mūsų tautosaka. Red. prof. V. Krėvė-Mickevičius. Kaunas, 1932,  Nr. 5, p. 69–70, Nr. 687, p. 75, Nr. 762, p. 76, Nr. 764.

[24] Lietuvių kalbos žodynas. Elektroninė versija internete http://www.lkz.lt/startas.htm

Etnologijos krypties doktorantės Vitos Dzekčioriūtės straipsnis,Viliaus Paškevičiaus nuotrauka