Labanoro girią „šukavo“ ketvirtasis Rūšių ralis

2016-05-31

Paskutinį pavasario savaitgalį į Labanoro girią traukė gamtos mylėtojai ir gamtos mokslų ekspertai iš visos Lietuvos ir net Latvijos. Kas rūšių pažinimo vadovais, kas ilgamete darbo su retomis rūšimis patirtimi, o kas tiesiog didele meile gamtai ir noru pažinti ginkluotas traukė į ketvirtąjį Rūšių ralį. Šiemet pirmą kartą Rūšių ralis sutraukė tokį gausų dalyvių būrį – dėl geriausio rūšių žinovo vardo susirungė net 22 komandos, 88 dalyviai. Laimėjo komanda „Malus cruenta“, radusi ir atpažinusi 686 rūšis.


Didžiausio azarto pagautos komandos į rūšių „medžioklę“ išsirengė dar prieš vidurnaktį: 22:00 startavo naktinė rūšių registracija. Pasistiprinę ant laužo virta koše, dalyviai it kokie jonvabaliai pasklido po Ralio teritoriją žibintuvėlių švieselėmis. Naktinis rūšių stebėjimas tradiciškai būna sėkmingiausias komandoms, kuriose yra naktinių drugių ir vabzdžių specialistų. Nors penktadienis buvo šiltas ir saulėtas, naktį gerokai pravėso, todėl naktinių skraiduolių „derlius” nebuvo itin gausus. Komada „Ledas“ naktinio rūšių stebėjimo metu užfiksavo 50 rūšių. „Teritorijoje rastos rūšys nors ir neretos, bet daugelis gana specifinės, sutinkamos aukštapelkėse, paežerių liūnuose ar kitokiose pelkinėse buveinėse, taip pat pušynų ir sauspievių rūšys, kas atspindi tirtoje teritorijoje dominuojančias buveines”, - sako šios komandos narys Giedrius Švitra.

Jam pačiam buvo įdomu aptikti tokias rečiau pastebimas rūšis kaip viržinis strėlinukas (Acronicta cinerea), palinis pelėdgalvis (Papestra biren), šviesusis sprindžiukas (Idaea pallidata). Ralio metu aptikta vertingų laumžirgių rūšių, įtrauktų į Raudonąją knygą: šarvuotoji skėtė (Leucorrhinia pectoralis), baltakaktė skėtė  (Leucorrhinia albifrons ).

Rūšių ralis sutraukė itin patyrusių vabalų ir kitų vabzdžių žinovų, kurie užfiksavo Raudonosios knygos rūšių: didįjį skydvabalį (Peltis grossa) ir pūzrinį skydvabalį (Ostoma ferruginea). Kasmet vieną ilgiausių vabalų sąrašų ekspertų komisijai pateikiantis Giedrius Markevičius iš komandos „Švilpikai“ itin džiaugiasi šiemet aptikęs kempininį skydvabalį (Thymalus limbatus). „Aptiktas ant tos pačios beržo kempinės su dviem Raudonosios knygos vabalais: didžiuoju skydvabaliu ir pūzriniu skydvabaliu. Nors kempininis skydvabalis neįrašytas į Raudoną knygą, tačiau šitą vabalą pasisekė rasti pirmą kartą gyvenime, o tuos kitus skydvabalius esu aptikęs daug kartų įvairiose Lietuvos vietose. Tad, klausimas, kas čia retesnis“, - atradimo džiaugsmu dalijasi Giedrius.

Kasmet organizuojamas vis kitoje Lietuvos vietoje, Rūšių ralis suteikia progą pažinti skirtingų Lietuvos regionų gamtines ypatybes. Rūšių ralį šiemet organizavo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija, Lietuvos gamtos fondas ir Aplinkos ministerija. Renginys finansuotas 2009–2014 m. Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo LT03 programos „Biologinė įvairovė ir ekosistemų funkcijos“ lėšomis.

„Labanoro regioninis parkas – didžiausias regioninis parkas Lietuvoje. Porai čia dirbančių ekologų prireiktų ne vienų metų ištirti bent vieną draustinį – juk be paukščių, žinduolių, čia dar yra šimtai augalų, grybų, kerpių, įvairių vabzdžių. Tokiems tyrimams reikalingos ypatingos žinios, patirtis, kurios dažnai trūksta saugomų teritorijų darbuotojams. Rūšių ralio metu susirinkęs būrys gamtos tyrimo profesionalų ir mėgėjų šį darbą atliko per vieną dieną“, - įsitikinusi Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio direkcijos gamtos skyriaus vyr. specialistė Gintarė Grašytė. „Be šios aiškiai pamatuojamos naudos yra ir švietėjiška misija bei šilta renginio atmosfera, kur paskaitų ir neformalaus bendravimo metu bendraminčių būryje kyla naujos idėjos, mintys, planai. Tikiuosi, Rūšių ralis dar sugrįš į Labanoro girią!”, - sako Gintarė.

Nuo penktadienio išnaktų Labanoro girią „šukavę“ Rūšių ralio dalyviai ankstyvą šeštadienio vakarą ekspertų komisijai pateikė užfiksuotų rūšių sąrašus. Kaip ir kasmet, daugeliui komandų dar regis trūko kelių akimirkų, kad spėtų identifikuoti dar keletą rūšių. Per tris valandas iš geriausių savo srities ekspertų suburta komisija patikrino surinktų duomenų patikimumą ir suskaičiavo komandų rūšių stebėjimo rezultatus.

Pradžioje regėjosi, kad komandos žengia koja kojon, tačiau ėmus suvedinėti gausesnių organizmų grupių rezultatus ėmė ryškėti lyderiai. Nieko nestebino, jog lentelės viršuje rikiavosi komandos, ankstesniais metais nugalėjusios Rūšių ralyje, tačiau absoliučius nugalėtojus vargu ar kas nujautė. Pirmą kartą auditorija aiktelėjo išgirdusi, kad komanda „Aštuonakiai bobausiai“ aptiko 31 voragyvį.

Iš nuostabos dalyviai išsižiojo išgirdę ir tai, jog svečių iš Latvijos komanda „Daugavpils“ atpažino 84 kerpių rūšis. Salė nuščiuvo ir išgirdusi apie komandos „Malus cruenta“ užfiksuotas 173 vabalų rūšis. Tai buvo pirmasis svarus šios komandos žingsnis į pergalę – atpažinusi 686 rūšis ir artimiausią konkurentą aplenkusi 9 rūšimis, ši komanda laimėjo Rūšių ralį 2016.

Komanda dalyvavo pirmąjį kartą, tačiau jos pergalė nebuvo lemta pradedančiųjų sėkmės – ją sudarė tikri savo sričių ekspertai: Vytautas Tamutis, Bernd Gliwa, Sigutis ir Žygimantas Obelevičiai.

Nugalėtojams vos 9 rūšimis nusileidusi komanda „Universalai“ – praėjusių metų Rūšių ralio nugalėtojai: Dalius Dapkus, Bronius Šablevičius, Žydrūnas Preikša, Vaclovas Stukonis.

Trečiąją vietą pelnė dviejų pirmųjų Rūšių ralių nugalėtojai – komanda „Ledas“: Giedrius Švitra, Eduardas Budrys, Vytautas ir Asta Useliai. 

„Rūšių ralis suteikia progą pasisemti žinių iš geriausių gamtos mokslų ekspertų. Kur gi kitur gamtos mokslų studentui ar tiesiog mėgėjui pasitaikys proga pastverti už rankovės kokios nors retos augalų ar gyvūnų (pvz. vorų) grupės bene vienintelį tyrėją Lietuvoje ir išklausinėti apie rūšių pažinimo niuansus?“, - sako Lietuvos gamtos fondo vykdomasis direktorius Edmundas Greimas. „Jau ir Lietuvoje vis daugiau įvairių profesijų (nebūtinai gamtininkai) atstovų po darbo randa laiko neįprastiems hobiams: gilinasi į gamtos pažinimą, stebi paukščius, renka vabzdžių kolekcijas, apibūdinėja augalus. Rūšių ralis jiems – puiki proga pasitikrinti ar pademonstruoti savo žinias. Ralio metu tradiciškai organizuojame paskaitas ir mokymus, kurių metu labiausiai patyrę specialistai dar kartą atveria savo žinių lobynus ir moko pažinti rūšis. Neretai atskleidžia tokių praktinių rūšių pažinimo aspektų, kurių jokiuose vadovėluose nepavyktų rasti. Tad Rūšių ralis – varžytuvės, kuriose laimi visi“, - įsitikinęs E. Greimas.

Šiemet Rūšių ralio dalyvių laukė itin turtinga pažintinė programa. Penktadienį jie galėjo klausytis šikšnosparnių ultragarso detektoriumi kartu su vienu geriausių šikšnosparnių tyrimo ekspertų Matti Masing iš Estijos. Sekmadienį laumžirgių atpažinimo paslaptimis dalijosi knygos „Lietuvos laumžirgiai“ autoriai Bernd Gliwa ir Giedrius Švitra. Į plėviasparnių vabzdžių pasaulį palydėjo Eduardas Budrys iš Gamtos tyrimų centro. Tad kitąmet šių organizmų grupių sąrašai turėtų būti gerokai ilgesni.

Džiaugsmą turtinga gamtos įvairove Rūšių ralio dalyviams temdė rūšių išlikimui šiame regione kylančios grėsmės. Rūšių ralio sumanytojas Žydrūnas Preikša iš Nemuno kilpų regioninio parko ralio teritorijoje pastebėjo keletą skaudulių, keliančių grėsmę gamtinei įvairovei ne tik šiame regione, bet ir visoje Lietuvoje. Jis pasakoja, kad daugelis komandų itin uoliai veržėsi į Ralio teritorijoje pažymėtą drebulyną, mat didžiojoje teritorijos dalyje vyravo spygliuočių medynai, tad čia jie tikėjosi aptikti daugybę kitokioms buveinėms būdingų rūšių, juolab, kad teritorija galėjo būti potenciali kertinė miško buveinė. Deja, nuvykę į šią vietą, vietoj rūšių turtingo drebulyno, Ž. Preikšos žodžiais tariant rūšių oazės, jie išvydo plynais kirtimais nuplikintą lauką... Pasak Ž. Preikšos, gamtinę Labanoro girios įvairovę labai skurdina ir buveinių fragmentacija: jei ir yra girioje užsilikęs, koks, tarkime, eglyno gabalėlis, tinkamas retoms rūšims, jis toks mažas ir taip labai atitolęs nuo kitų buveinių, kad jautrios rūšys stabiliai čia įsikurti negali. Negyvos medienos stoka – kita gamtininko pastebėta grėsmė. „Teritorijoje vyrauja brandūs pušynai, kurie nėra turtingi gamtinės įvairovės požiūriu. Vienintelė terpė, kur galėtų įsikurti daugiau rūšių, galėtų būti negyva mediena, tačiau jei iš šio miško pašalinama ir ji, vietovė gamtiniu požiūriu labai nuskurdinama“, - nuogąstavo gamtininkas. Pievose, pasak jo, situacija ne linksmesnė: „Ten, kur įsikūrę nuolatiniai gyventojai ar naujakuriai poilsiautojai, rūpestingai šienaujama veja, tad augalai iš natūralių pievų nespėja įsitvirtinti. Ten, kur baigiasi gyvenamosios valdos, pievos apleistos, vyrauja peraugusi sausa žolė. Tuomet iš apleistų pievų išnyksta jautresni augalai, jose sumažėja vabzdžių, drugių. Šie pavyzdžiai akivaizdžiai byloja, kad nesilaikant tausojančios miškininkystės ir tausojančio žemės ūkio principų, kyla grėsmė gamtinės įvairovės išsaugojimui“, - perspėja gamtininkas.

Lietuvos gamtos fondo informacija, G. Markevičiaus, J. Kalinsko, LGF nuotraukos