IN MEMORIAM. Liūdime dėl prof. dr. Romo Pakalnio netekties
Brėkštant 2020-ųjų rugsėjo 20-osios rytui užgeso kraštovaizdžio ekologo, gamtininko, aplinkosaugininko, pelkių tyrėjo ir atkūrimo iniciatoriaus Lietuvoje, miškininko, visuomenininko, išradingo ir kantraus Mokytojo, nuoširdaus, reiklaus ir plačių pažiūrų Kolegos, kupino Optimizmo ir Meilės gimtąjai kalbai, gamtai, šalies istorijai bei jos žmonėms, Kovotojo ir Svajotojo prof. dr. Romo Pakalnio gyvybė. Pirmosiomis 2021-ųjų metų dienomis būtume šventę garbingą profesoriaus 80-metį.
Lietuvos gamtos fondas ir projekto LIFE Peat Restore kolektyvas prarado mūsų krašto pelkių atkūrimo iniciatorių, kupiną pažangių idėjų, pasiryžusį jas įgyvendinti praktikoje, rūpestingą ir nuoširdų Kolegą, dosniai savo žiniomis besidalinantį Mokytoją ir Mentorių, išugdžiusį ne vieną gamtos mokslų daktarą ir gamtosaugininką.
Iš Kirkilų kaimo (Utenos r.) kilusio subtilaus humoro jausmo aukštaičio Romo Pakalnio gyvenimas aprėpė neįtikėtinai daug sričių: domėjosi mokslo ir švietimo naujovėmis, gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimo problemomis, tautinės savimonės ir gimtosios kalbos puoselėjimu. 1963 m. baigęs mokslus Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultete ir įgijęs miškų ūkio inžinieriaus specialybę Romas Pakalnis pradėjo dirbti Šeduvos, vėliau - Radvilonių girininkijoje, Jonavos miškų ūkyje. 1971 m., baigęs Lietuvos MA Botanikos instituto aspirantūrą, jis apgynė mokslų kandidato disertaciją „Svarbesniųjų ežeringo kraštovaizdžio komponentų dinamikos ir ekologinio optimumo tyrimai“ ir daugelį metų skyrė moksliniams tyrimams Botanikos instituto Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijoje, nuo 1981 m. dirbo laboratorijos vadovu, 1989–2002 m. – Botanikos instituto direktoriumi. Nuo 2010 metų profesorius dirbo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos sistemoje, dalyvavo Lietuvos gamtos fondo vykdomų pelkių atkūrimo projektų veiklose.
Per aktyvų mokslininko ir kompetentingo eksperto gyvenimą Romas Pakalnis dalyvavo svarbių Lietuvai objektų (Tarptautinė jūrų perkėla, naftos verslovės, Ignalinos AE, Kruonio HAE, Suskystintų dujų terminalas ir kt.) ekologinėse ekspertizėse, vertino SSRS karinių bazių padarytus nuostolius Lietuvos gamtai ir kt. "Aš laimingas, kad dalyvavau ginčuose dėl svarbių Lietuvai objektų", – teigė mokslininkas. Kartu su bendraautoriais Jis dalyvavo rengiant svarbius Lietuvos valstybės raidai dokumentus (Kompleksinę gamtos apsaugos schemą, Sąjūdžio programą, Lietuvos švietimo koncepciją, Biologinės įvairovės išsaugojimo strategiją ir veiksmų planą ir daugelį kitų), kuriant Lietuvos saugomų teritorijų sistemą, yra parašęs daugiau kaip 220 mokslo ir mokslo populiarinimo publikacijų ekologijos, gamtosaugos ir aplinkosaugos klausimais, Lietuvos edukologijos ir Šiaulių universitetų studentams dėstė kraštovaizdžio ekologijos ir darnaus vystymosi disciplinas.
Romas Pakalnis buvo Vilniaus gamtos apsaugos draugijos pirmininku, tarptautinės programos „Žmogus ir biosfera“ Lietuvos nacionalinio komiteto sekretoriumi ir pirmininko pavaduotoju, aktyviu Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir I Sąjūdžio seimo nariu, Lietuvos švietimo tarybos pirmininku, Lietuvos botanikų draugijos prezidentu, Valstybinių mokslo institutų direktorių konferencijos pirmininku, Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo prezidentu, Lietuvos radijo ir televizijos tarybos nariu ir pirmininku, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininku, Tarptautinės pelkininkų draugijos ir daugelio kitų organizacijų nariu.
Pastaruosius penkiolika metų prof. Romas Pakalnis, dirbdamas Botanikos institute, vėliau – Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje bei Lietuvos gamtos fonde, daug dėmesio skyrė Lietuvos pelkių apsaugai ir jų atkūrimui. Visgi pelkių likimas Romui Pakalniui rūpėjo nuo pat darbo Botanikos institute pradžios. 1968 metais, kartu su tuometiniu Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijos vadovu prof. K. Eringiu, parengė miškingos Polymos pelkės (Utenos r.), kurią sovietines melioracijos vajaus metu buvo numatyta nusausinti ir taip išplėsti kultūrinių ganyklų plotus, apsaugos rekomendacijas. Būtent šių rekomendacijų dėka mokslininkų grupė sugebėjo paveikti tuometinius funkcionierius ir melioracijos projektas buvo pakeistas, or visų trijų tipų (žemutinio, tarpinio ir aukštutinio) ežerinės kilmės pelkinio komplekso centrinė dalis (apie 9 ha) buvo išsaugota.
Ypatingą vietą jo širdyje užėmė Nemuno deltoje plytinti Aukštumalos aukštapelkė ir jos ekologinės būklės pagerinimo ir atkūrimo klausimai. Dirbdamas Botanikos instituto Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijoje profesorius inicijavo pirmuosius hidrologinio režimo atkūrimo darbus Aukštumalos aukštapelkėje, sukurdamas sistemą, kaip sumažinti neigiamą durpių kasybos poveikį Aukštumalos telmologinio (pelkių) draustinio būklei. 2006 m. durpyno ir išlikusios aukštapelkės sąlyčio zonoje 1 km ilgio ruože buvo įrengta originali pelkę izoliuojanti (vandens nuostolius mažinanti) eksperimentinė priemonė, kurios veiksmingumui įvertinti įrengta gruntinio vandens lygio monitoringo sistema ir atlikti nuoseklūs tyrimai.
Prof. dr. Romas Pakalnis, kartu su kolegomis iš Lietuvos gamtos fondo, dalyvavo rengiant ir įgyvendinant LIFE programos projektą „Aukštumalos aukštapelkės atkūrimas Nemuno deltos regioniniame parke“ (LIFE Aukstumala; 2013–2017 m.; www.aukstumala.lt). Profesoriaus iniciatyva projekto lėšomis į lietuvių kalbą išversta ir 2016 m. publikuota pirmoji pasaulyje mokslinė monografija apie aukštapelkes - chrestomatinis vokiečių botaniko dr. Karlo Alberto Vėberio darbas „Apie Aukštumalos aukštapelkės Nemuno deltoje augaliją ir vystymąsį lyginant su kitomis Žemės aukštapelkėmis. Biologinė, istorinė ir geologinė studija“ (Weber, 1902). Monografijos lietuvių kalba įžangoje gamtos mokslų daktaras pažymi, kad LIFE projektas „... padės pagerinti Aukštumalos telmologiniame draustinyje saugomos aukštapelkės būklę, tiesa, ji, deja, jau niekuomet nebetaps tokia, kokią ją prieš 114 metų dar spėjo aprašyti K. A. Vėberis”. Romas Pakalnis suprojektavo ir kartu su kolegomis Aukštumalos pažintiniame take pastatė suolelį, skirtą profesoriaus K.A. Vėberio atminimui, ir nepaprastai džiaugėsi 2017 m. į pelkę lydėdamas iš Vokietijos atvykusius garsiojo profesoriaus anūką ir proanūkį. Profesorius ne kartą užsiminė, kad dirbti Aukštumaloje Jam buvo didelė Laimė ir Garbė. 2016 m. Romas Pakalnis aktyviai įsijungė į tarptautinio LIFE programos Klimato papogramės projekto „CO2 emisijų sumažinimas atkuriant nusausintus ir degraduojančius durpynus Šiaurės Europos lygumoje (LIFE Peat Restore)“ veiklas, skirtas pelkinių buveinių atkūrimui ir klimato kaitos švelninimui.
Vos prieš mėnesį profesorius apgailestavo, kad dėl sutrikusios sveikatos ir 2020-aisiais pasaulyje nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių Jis taip ir neaplankė Aukštumalos ir jos rytiniame pakraštyje 2019 metų rudenį ikurdintame kiminų auginimo lauke, bet tikėjo, kad dar aplankys... Dar 2018-aisiais konferencijos Gardine metu susirinkusiems pelkių tyrėjams Romas Pakalnis pasakė: „Gyvenimas labai trumpas... O pelkes reikia išsaugoti dar ir dėl to, kad galėtum prisėsti ant kiminų kimso ir pagalvoti kur tu skubi...“. Gyvenimas tikrai labai trumpas...
Dėkojame Romui Pakalniui už skatinimą domėtis iššūkių kupinomis gamtos apsaugos problemomis, už suteiktas žinias ir iškeltas mokslo idėjas, už vertingas gyvenimo pamokas, nuoširdžius patarimus ir praktinę pagalbą, kvietimą nuolat pažinti pasaulį, keliauti ir tobulėti, už mokėjimą suburti bendraminčius, už tą neįtikėtinai subtilų humoro jausmą, kantrybę ir nesenkantį optimizmą, ypač tada kai jo kitiems imdavo stigti!
Taip pat kviečiame pasižiūrėti prieš keliatą metų rengtą video reportažą apie gerbiamą Romą Pakalnį iš TV laidų-apybraižų ciklo „Lietuvos gamtininkai kūrėjai“.
Reportažą galite rasti čia:
