Svetimžemės rūšys – tai augalai ir gyvūnai, tikslingai ar atsitiktinai įvežti į vietovę, kurioje jie niekada anksčiau neaugo, negyveno. Kai kurie svetimžemiai augalai, prieš šimtmečius atvežti į gėlynus, sodus ar parkus kaip puošmena, sulaukėjo ir ėmė savaime plisti.

Invazinės rūšys — brangi problema

Beveik visi invaziniai augalai priskiriami keitėjų grupei. Jie geba įsikurti didelėje teritorijoje ir pakeisti ekosistemų savybes, būklę, tipą ar net išvaizdą. Pavyzdžiui, uosialapis klevas greitai įsigali apleistose paupių pievose ir per dešimtmetį paverčia jas brūzgynais.

Ne mažiau nei gamtai invazinės rūšys kenkia ir žmonių sveikatai, žemės ūkiui, kitoms ekonomikos šakoms. Šiuo metu Europoje yra įvertinta tik 10 proc. invazinių rūšių daromos žalos, o kasmet jų padaromi nuostoliai skaičiuojami 12 milijardų eurų. Europoje aptinkama apie 11 000 svetimžemių rūšių ir šis skaičius didėja neįtikėtinai sparčiai: kiekvienais metais mūsų žemyne aptinkama dešimtys naujų augalų rūšių, pakliuvusių iš įvairių pasaulio regionų. Lietuvoje šiuo metu yra žinomaapie 550 svetimžemių augalų rūšių, iš jų apie 45 rūšys yra invazinės ir dar apie 60 – potencialiai invazinės, ateityje galinčios kelti rimtų ekologinių problemų.

Svetimžemės rūšys miške

Lietuvos miškuose nėra tokios didelės svetimžemių rūšių problemos, su kokia susiduria Vakarų Europa. Už tai turime būti dėkingi Lietuvos miškininkų konservatyvumui ir patriotiškumui. 20 amžiaus antrojoje pusėje kilusi mada sodinti įvairias egzotines medžių rūšis Lietuvą aplenkė. Siūlymai sodinti požcūges ar Bankso pušis nebuvo po pu liarūs, todėl mūsų šalis išvengė didelių jų plantacijų. Tiesa, Kuršių nerijoje auga specialiai susodintos Lietuvai svetimžemės kalninės pušys ir truputį nerimo kelia raudonojo ąžuolo medynai Rytų Lietuvoje. Tačiau kol kitų šalių specialistai suka galvas, ką daryti su Šiaurės Amerikos spygliuočiais Europos miškuose, mes turime toliau puoselėti miškus ir neleisti juose atsirasti svetimžemėms augalų rūšims.

Svetimžemių augalų atsiradimas

Pagal tai, kaip svetimžemiai augalai pateko į naujas teritorijas, juos galima suskirstyti į dvi sąlygines grupes: patekusius atsitiktinai ir specialiai žmonių įvežtus, o vėliau sulaukėjusius. Dažniausiai išplinta ir sulaukėja įvairūs dekoratyviniai augalai, krūmai ir medžiai: dažnai net prieš šimtmečius kaip puošmena atvežti į dvarų, miestų parkus, sodus ir privačias sodybas, „pabėga“ ir ima savaime plisti. Dauguma svetimžemių augalų kilę iš labai panašaus klimato kraštų, jiems prisitaikyti ir išgyventi mūsų šalyje gana paprasta. Jų aklimatizaciją palengvina ir  tai, kad egzotiniai augalai ilgą laiką auga  žmogaus prižiūrimi ir dauginami, todėl žmogus, pats to nežinodamas, atrenka geriausiai prisitaikiusius egzempliorius, sugebančius lengviau natūralizuotis.

Svetimžemių augalų grėsmės

Kartu su egzotinio augalo mediena, sodinukais, sėklomis gali būti perkelti grybai, bakterijos ar kiti medžių ligų sukėlėjai, prie kurių nėra prisitaikiusios vietinės medžių rūšys. Ypač pavojinga, jei ligų sukėlėjas perkeliamas į kitą kontinentą. Pavyzdžiui, 1910 metais guobų maro sukėlėjas tikriausiai su importuota mediena iš Azijos buvo netyčia įvežtas į Europą. 1928 metais iš Europos jis pateko į JAV. Per keletą dešimtmečių šis grybas abiejuose kontinentuose nusiaubė visų rūšių guobas, nes jos evoliucijos eigoje nebuvo įgijusios atsparumo šiam grybui. Kiti svetimžemiai augalai sutrikdo medynų raidą, nes pakeičia nusistovėjusius ryšius, aplinką. Pavyzdžiui, šiandien jau yra duomenų, kad raudonasis ąžuolas produkuoja daug daugiau gilių nei paprastasis ąžuolas, todėl vietose, kur šioms abiems ąžuolų rūšims sąlygos tinkamos, raudonojo ąžuolo „savaiminukai“ dažnesni. Ar tai turės ilgalaikį poveikį, paaiškės ateityje.

Treti svetimžemiai augalai greitai plisdami ir sudarydami tankius sąžalynus, sunaikina vietinę pievų ir laukymių augaliją.Tai sumažina miškų biologinę įvairovę,pakeičia kraštovaizdį. Taip plinta gausialapis lubinas ir Sosnovskio barštis.

Kaip apsisaugoti nuo svetimžemių augalų?

Niekas negali prognozuoti svetimžemės rūšies įkurdinimo rezultato, todėl sodinti svetimžemius augalus miškuose, pievose– labai neatsakingas ir pavojingas veiksmas. Nedarykite to. Jei nusprendėte atsikratyti vazone ar kieme augančio egzotinio augalo, pasirūpinkite, kad jis patektųį šiukšlių konteinerį ar būtų sukūrentas.Blogiausias galimas pasirinkimas – išmestiaugalą su žeme pamiškėje ar kitoje retailankomoje vietoje. Būtina pasimokyti iš svetimų klaidų ir bent saugomose teritorijose nesodinti nevietinių medžių ir krūmų rūšių. Seniau įveisti želdiniai ar jų paplitimo židiniai turėtų būti kasmet nuosekliai naikinami arba kontroliuojamas jų plitimas.

Lietuvoje šiuo metu yra žinoma apie 548 rūšių svetimžemių augalų, iš jų apie 46 rūšys yra invazinės ir dar apie 60 rūšių – potencialiai invazinės, ateityje galinčios kelti rimtų ekologinių problemų. Kova su svetimžemėmis rūšimis yra labai svarbus žingsnis, siekiant vieno iš didžiausių ES tikslų – iki 2010 metų sustabdyti biologinės įvairovės nykimą.

Susipažinkite su 7 pavojingiausiais Lietuvos svetimžemiais augalais

Sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi)

Iš Kaukazo kilęs augalas. Nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio Lietuvoje bandytas auginti kaip pašarinis. Vėliau jį labai išplatino gėlininkai ir bitininkai, o paskui ėmė plisti savaime. Pavojingas žmonių sveikatai – sultys sukelia odos nudegimus. Ypač pavojingas vaikams. Sudaro didžiulius sąžalynus, visiškai pakeičia buveines. Kur įsiveisia, labai sunkiai išnaikinamas. 

Smulkiažiedė sprigė (Impatiens parviflora)

Iš Centrinės Azijos kilusi rūšis. Lietuvoje ėmė plisti nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio, bet ypač išplito per paskutinius 30 metų. Miškuose sudaro ištisus sąžalynus ir stelbia daugelį vietinių augalų. Patikimų ir saugių naikinimo būdų kol kas nėra.

Raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa)

Iš Rytų Azijos kilusi rūšis, Lietuvoje auginama nuo XX a. vidurio. Sodinta pajūrio kopose, pakelėse, karjeruose siekiant sustabdyti eroziją ir dėl vertingų vaisių. Dabar ypač plačiai išplito pajūrio kopose: baigia sunaikinti buvusias jų buveines ir kai kuriuos vietinius augalus.

Baltažiedė robinija (Robinia pseudoacacia)

 Iš Šiaurės Amerikos kilusi rūšis. Lietuvoje daug kur auginama parkuose, skveruose, bet pavojų kelia pamiškėse, miškuose, ypač pajūrio kopose augančios robinijos. Gaisrai palankūs robinijų dauginimuisi sėklomis ir šaknų atžalomis. Kuršių nerijoje gaisravietėje jų užimamas plotas kasmet padidėja maždaug 30 %, sudaro tankius sąžalynus ir visiškai pakeičia buveines.

Varpinė medlieva (Amelanchier spicata)

Iš Šiaurės Amerikos kilęs augalas. Nuo XIX a. pabaigos augintas soduose kaip uoginis augalas, bet vėliau jų sėklas paukščiai išplatino po miškus. Dabar Lietuvos rytinėje ir vakarinėje dalyse ypač dažnas, kai kur pušynuose sudaro tankius sąžalynus, kurie dar labiau sutankėja ir gausiai atželia juos iškirtus.

	Gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus) Iš Šiaurės Amerikos kilęs augalas, į Lietuvą atvežtas XX a. pradžioje. Sėtas miškuose ir pamiškėse žvėrių pašarui, priešgaisrinėms juostoms sudaryti, dirvožemiui pagerinti. Vietovėse, kuriose įsiveisia gausialapiai lubinai, buvusios augalų bendrijos sunyksta, jų vietą užima azotamėgių augalų (daugiausia dilgėlių ir kiečių) sąžalynai. Ypač pavojingas pievų ir smėlynų buveinių biologinei įvairovei.
	Uosialapis klevas (Acer negundo) Iš Šiaurės Amerikos kilęs medis. Lietuvoje pradėtas auginti 1936 m., o po 40 metų ėmė plisti upių pakrantėse, pamiškėse, dykvietėse, pakelėse. Žiedadulkės sukelia alergiją (polinozę). Labai lengvai plinta, nes vaisius išnešioja vėjas ir vanduo. Didžiausią pavojų kelia vandens telkinių pakrančių buveinėms ir jų biologinei įvairovei.
Nuotr. Zigmanto Guždinsko

Pasaulyje žinomiausios invazinės rūšys

Pilkoji voverė (Sciurus carolinensis)
Pilkosios voverės kilusios iš rytinės Šiaurės Amerikos dalies. 19 a. buvo įvežtos į Didžiąją Britaniją bei Airiją, vėliau į kitas Europos šalis. Konkuruodamos su vietinėmis rūšimis dėl maisto ir buveinių, daugelyje Europos rajonų pilkoji voverė pamažu išstumia vietinę paprastąją voverę (Sciurus vulgaris);

Dėmėtasis elnias (Cervus nippon)
Rūšis natūraliai paplitusi pietų Azijoje. Įvežtas į Europą, Afriką, Ameriką bei Australiją. Kelia grėsmę vietinių elnių rūšių išlikimui, nes dėmėtasis elnias kryžminasi su jomis.

Ondatra (Ondatra zibethica)
Ondatra atvežta iš Šiaurės Amerikos dėl vertingo kailio. Šiuo metu paplitusi ir veisiasi visoje Europoje. Rausdamos urvus vandens telkinių pakrantėse kasmet pridaro didelių ekonominių nuostolių užtvankoms, kanalams, drėkinimo ir apsaugos nuo potvynių sistemoms.

Dreisena (Dreissena polymorpha)
Kilusi iš Azijos – Juodosios, Kaspijos bei Aralo jūrų, vėliau paplito Europoje, o XX a. įvežta ir į Šiaurės Ameriką. Tai viena žinomiausių invazinių rūšių pasaulyje, kuri labai neigiamai veikia vandenų biologinę įvairovę bei sukelia didelių problemų pramonei, užteršdama ir užkimšdama įsiurbiamuosius vamzdžius vandens pumpavimo vietose.

Aedes albopictus
Aedes albopictus uodas vis labiau plinta Europoje ir yra bent 22 virusų platintojas (tarp kurių – dengė karštinė, Čikungunija, Ross River liga ir Vakarų Nilo virusas). Iš pietryčių Azijos buvo atvežtas prekiaujant naudotomis padangomis. Dėl klimato kaitos jis turėtų plisti į šiaurinius Europos regionus.

Kanadinė elodėja (Elodea canadensis)
Atsitiktinai įvežtas iš Šiaurės Amerikos kaip akvariumų dekoratyvinis augalas. Pirmą kartą Airijoje rasta 1836 m. Po to greitai paplito centrinės ir šiaurės Europos vandens telkiniuose. Kanadinė elodėja sudaro tankius sąžalynus ir, pakeisdama augimo sąlygas, išstumia vietines vandens augalų rūšimis. Daro neigiamą įtaką žuvininkystei bei laivininkystei.

Kolorado vabalas (Leptinotarsa decemlineata)
Tai vienas iš labiausiai žinomų žemės ūkio kenkėjų. Kolorado vabalai kilę iš centrinės Meksikos, tačiau kasmet migruodami į Rytinę Amerikos dalį, jau 1874 m. pasiekė Atlanto vandenyno krantą. Europos bulvių laukus kolorado vabalai pasiekė I pasaulinio karo metu. Kartu su ginklais bei maisto atsargomis juos netyčia įvežė Amerikos karinės pajėgos.

Bitinė sprigė (Impatiens glandulifera)
Augalas kilęs iš centrinės Azijos. Į Europą įvežtas kaip išvaizdus dekoratyvinis augalas. Dėl gausaus nektaro mėgstamas ir bičių augintojų. Bitinė sprigė – stiprus konkurentas, išstumiantis svarbius vietinius augalus, kurie šaknimis sutvirtina dirvos paviršių. Tai gali paskatinti dirvos eroziją.

Kanadinė audinė (Mustela vison)
Kanadinė audinė kilusi iš Šiaurės Amerikos. Šiuo metu aptinkama Europoje, Azijoje bei Pietų Amerikoje. Šis gyvūnas lengvai nukonkuruoja vietines rūšis. Būtent su kanadinės audinės plitimu siejamas spartus Europinės audinės nykimas. Gyvūnas žinomas kaip paukščių lizdų plėšrūnas bei įvairių ligų nešiotojas.

Mangutas (Nyctereutes procyonoides)
Rūšis kilusi iš rytinės Azijos dalies. Šiuo metų aptinkama visoje Europoje. Ant žemės perinčių paukščių, varliagyvių ir roplių naikintojas. Tai vienas iš pagrindinių pasiutligės bei trichineliozės platintojų.

Laukinis triušis (Oryctolagus cuniculus)
Laukinis triušis kilęs iš Pietų Europos. Šiuo metu aptinkamas visur, išskyrus Aziją ir Antarktidą. Jau XIX a Australijoje paskelbti pirmieji pavojaus signalai. Laukiniai triušiai sėmingai prisitaikė naujose sąlygose ir pradėjo greitai plisti, todėl buvo priskirti prie vienų didžiausių žemės ūkio kenkėjų. Taip pat jie daro didelę žalą šio kontinento ekosistemoms, konkuruodami dėl maisto su vietiniais gyvūnais. Australijoje kasmet išleidžiami milijonai dolerių siekiant izoliuoti ar išnaikinti šiuos gyvūnus.