Medžiai milžinai

Kiekvienas medis milžinas turi savo  istoriją. Vieni, užaugę pavieniui laukuose ar pasodinti dvarų parkuose, kiti, didžiąją savo gyvavimo dalį praleidę ganyklose ar stiebęsi į saulę miškuose, kurie iki šių dienų neišliko– visų jų išvaizda ir būklė pasakoja ne tik paties milžino, bet ir kraštovaizdžio istoriją.

Medžiais milžinais pirmasis  pradėjo rūpintis  garsus vokiečių geografas, gamtininkas ir keliautojas Aleksanderis fon Humboldtas (Friedrich Wilhelm Heinrich Alexander von Humboldt).  Jis dar 19 amžiuje skatino šių medžių apsaugą ir pasiūlė gamtos paminklo sąvoką. Lietuvoje pirmasis gamtos paminklų apsaugos klausimą iškėlė prof. Tadas Ivanauskas. Jis 1920 m. rašė apie senus drevėtus ąžuolus ir kitus medžius, kurie galėtų būti paskelbti gamtos paminklais.

Dabar jau žinome, kad medžiai milžinai yra ne tik gražūs. Jie – svarbūs pirmykščių miškų elementai, kuriuos kaip buveines pasirenka daugybė kitų augalų, grybų ar gyvūnų.

Kas yra medis milžinas?

Seniems, vertingiems medžiams apibūdinti lietuvių kalboje naudojamas ne vienas skirtingas terminas: medžiai milžinai, medžiai senoliai, medžiai veteranai, medžiai vilkai ir kt. Medis milžinas – tai medis, kuris dėl savo dydžio, amžiaus ar augimo vietos yra vertingas biologiniu, kultūriniu ar estetiniu aspektu. Iš aplinkos šie medžiai išsiskiria savo įspūdingais matmenimis, išvaizda. Trumpiau – tai medis, kurį pamatęs, nevalingai ištari „Oho!“. Stovėdamas šalia tokio medžio, jauti, koks vis tik menkas šioje žemėje yra žmogus.

Jei žiūrėdamas į medį nevalingai ištari „oho“, tuomet jį galima vadinti medžiu milžinu.

Ypač svarbūs yra seni ąžuolai

Augančių medžių grupės formuoja medynus, o būdingų medžių rūšių medynai – buveines įvairioms augalų ir gyvūnų rūšims. Medžiui pasiekus brandą ir pradėjus senti, jis pats tampa unikalia buveine. Tokių medžių kamienai pasidengia kerpėmis ir samanomis, juose paukščiai išsikala uoksus, drevėse ar po atšokusia žieve įsikuria šikšnosparniai. Pūvančia mediena maitinasi vabzdžiai, kurie neretai patys tampa kitų miško gyvūnų grobiu. Biologinei įvairovei ypač svarbūs tiek pavieniui, tiek medynuose augantys medžiai milžinai: vienas toks medis gali būti šimtų rūšių buveinė.

Itin didelė rūšių įvairovė sutinkama senuose ąžuoluose: su šiais medžiais susiję augiau kaip 320 kerpių rūšių, o ant vieno ąžuolo milžino gali būti net iki ketvirčio visų su juo susijusių kerpių rūšių. Nemažajų dalis būna retos ir saugomos, pavyzdžiui, baltijinė ramalina, tamsioji brylytė ir kt. Švedijoje atliktais tyrimais nustatyta, kad su senais ąžuolais susiję mažiausiai 700 vabzdžių rūšių, iš kurių dalis aptinkamos tik medžiuose milžinuose. Vieni iš tokių vabzdžių: Europos Sąjungoje griežtai saugomas niūriaspalvis auksavabalis, elniavabalis, didysis ąžuolinis ūsuotis. Pastarosios dvi rūšys Lietuvoje neberandamos jau 20 metų.

Labai dažnai medžiai milžinai dėl savo amžiaus būna drevėti, juose įsikuria įvairios paukščių ir žinduolių rūšys. Vien Lietuvoje suskaičiuojama apie 28 paukščių ir daugiau nei 20 žinduolių rūšių, kurios gali gyventi medžių milžinų ertmėse. Pavyzdžiui, europinis plačiaausis dienoja po atšokusia ąžuolų žieve, todėl yra priklausomas nuo didelių senų ąžuolų gausos. Biologinei įvairovei išsaugoti ypač svarbios tokių medžių milžinų grupės, kurios padeda miško gyvūnams migruoti iš vienos vietovės į kitą. 

Medžiui milžinui būdingi bruožai. Kuo jų daugiau, tuo medis vertingesnis.