Anksčiau buvęs švarus Baltijos jūros vanduo per paskutinį šimtmetį tapo stipriai eutrofikuotas, perpildytas maistingomis medžiagomis. Tai rimta problema ne tik jūros ekosistemai bet ir Pabalčio gyventojams.

Pagrindinės maistingos medžiagos, skatinančios eutrofikaciją, yra fosforas ir azotas. Dėl žmonių ūkinės veiklos natūralus azoto ir fosforo kiekis Baltijos jūroje smarkiai padidėjo. Dabar jūra turi keturis kartus didesnį azoto ir aštuonis kartus didesnį fosforo kiekį, lyginant su 1900 metais, o pakrantės vandenys žydi 30-40 kartų dažniau nei XX a. pradžioje.

Šios medžiagos fosfatų ir nitratų pavidalu skatina fotosintezės procesą, kurio metu susidaro biomasė. Eutrofikacija yra reiškinys, kai dėl per didelio maistinių medžiagų kiekio vandenyje pernelyg išveši dumbliai ir kita augmenija, sutrinka organizmų pusiausvyra.

Eutrofikacijos metu vandens telkiniuose sumažėja vandens skaidrumas, susidariusi fitoplanktono biomasė yra puikus substratas bakterijų dauginimuisi, o kai kurios dumblių rūšys yra netgi toksiškos. Vėliau seka kiti procesai - biomasės puvimas, sieros vandenilio ir kitų teršiančių vandenį medžiagų susidarymas. Dėl to masiškai dūsta žuvys bei kiti vandens organizmai, žmonėms kyla pavojus užsikrėsti įvariomis ligomis.

Apie 80% maistinių medžiagų į Baltijos jūrą suteka upėmis ir tiesiogiai iš supančių teritorijų. Pagrindiniai maistinių medžiagų šaltiniai yra žemės ūkis ir buitiniai nutekamieji vandenys.

Nors maistinių medžiagų prietaka į Baltijos jūrą paskutiniais metais šiek tiek sumažėjo, eutrofikacijos požymių nesumažėjo.

Baltijos šalių vyriausybės patvirtino, kad eutrofikacija yra viena pagrindinių Baltijos jūros problemų ir įsipareigojo mažinti taršą maistinėmis medžiagomis. Vienas iš Helsinkio komisijos HELCOM parengto ir Baltijos šalių aplinkos ministrų patvirtinto Baltijos jūros veiksmų plano pagrindinių tikslų yra 42% sumažinti fosforo prietaką į Baltijos jūrą ir 18% azoto, tačiau tikslui pasiekti numatytos priemonės kol kas yra per silpnos arba jų įgyvendinimas stringa.

Žemės ūkis

Apie 40% į Baltijos jūrą sutekančio fosforo ir 60% azoto patenka dėl žemės ūkio veiklos. Azotas ir fosforas įeina į mineralinių trąšų ir gyvulių mėšlo sudėtį. Jau 1950 m. Vakarų Europoje pradėjo didėti azoto ir fosforo kiekiai sunaudojami žemės ūkyje, o 1980-aisiais šių junginių sunaudojimas pasiekė milžiniškus mastus. Kai mėšlas ar mineralinės trąšos yra kaupiamos, transportuojamos ar naudojamos laukams tręšti, didelė dalis jų lieka aplinkoje. Azoto junginiai nitratų ir amonio junginių forma labai lengvai tirpsta vandenyje, todėl su požeminiais vandenimis yra nunešamas į upes. Fosfatai nepatenka į gilesnius sluoksnius, todėl yra nuplaunamas nuo laukų paviršiaus su lietaus vandeniu, ypač esant stiprioms liūtims ar tirpstant sniegui. Anksčiau ar vėliau šie junginiai pasiekia Baltijos jūrą. Tad aplinkai draugiškesnis ūkininkavimas yra būtinas norint sumažinti Baltijos jūros eutrofikaciją.

Fosfatai buitiniuose vandenyse

Fosforo junginiai į vandens telkinius patenka su buityje, pramonėje, komunalinių paslaugų sferoje ir kitose srityse naudojamų cheminių preparatų, turinčių sudėtyje fosforo junginių, atliekomis. Šių cheminių preparatų panaudojimas sparčiai didėja. Tai įvairios plovimo ir valymo priemonės.

Ypač daug fosforo junginių (natrio tripolifosfato forma) turi skalbimo priemonės, kuriose jie naudojami vandeniui minkštinti ir skalbimo efektyvumui pagerinti. Fosforas didina skalbimo proceso veiksmingumą - suriša kietumą suteikiančias druskas (ir perveda jas į tirpią formą), pašalina nuosėdas ir neleidžia joms susidaryti. Taip pat veikia kaip kitų skalbiklio dalių nešiklis.

Fosfatų ortofosfato rūgšties pavidalu taip pat galime aptikti ir cheminių preparatų, skirtų valyti, metalams apdoroti prieš koroziją ir pan., sudėtyje.

Helsinkio komisijos HELCOM duomenimis, atsisakius šiuos junginius naudoti plovimo priemonėse, eutrofikacija Baltijos jūroje sumažėtų 24 procentais. Kai kurie ploviklių gamintojai, suvokdami daromą žalą, pradėjo befosfatės technologijos diegimą, todėl jei befosfatės priemonės pasieks rinką ir pakeis fosfatų turinčias priemones, po kelerių metų Baltijos jūroje turėtume sulaukti teigiamų rezultatų.

Fosfatai gali būti lengvai pašalinami ir įsteigus efektyvias vandens nuotėkų valymo technologijas. Todėl pagerinus jų valymą ir tuo pat metu naudojant ploviklius be fosfatų, sumažėtų išmetamų maistinių medžiagų kiekis. Abiejų priemonių pritaikymais būtų žymiai efektingesnis jūros aplinkai, nei taikant vieną iš jų.